Sakai atėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis? Karas beldžiasi į mūsų namus? Bet kad Vakarų civilizaciją ištiko žiema, Oswaldas Spengleris pranašavo dar prieš šimtą metų – atšaus man ir tai bus argumentas atremiantis viską – Vakarų civilizacija nežlugs nes, …taip nėra buvę.
„Jei bandysi perspėti apie pavojų, tau diagnozuos Kasandros kompleksą. Ir juoksis – net žinodami, kad Kasandra buvo teisi” – rašo Agnė Narušytė, skaudžiai taikliame straipsnyje apie tai, kad po dvejų metų karo Ukrainoje, žmonės Lietuvoje, norėdami nebematyti šiurpinančios tikrovės, ieško popierinės vilties knygose.
Aš ne Kasandra, tik istorijos poezijos eilių skaitytojas, žinantis, kad nors vienodų eilučių nėra, yra ritmas, kurio taisyklėms, paklūsta net nieko apie jas nežinantys. Oswaldas Spengleris apsiriko dėl laiko, bet tai nereiškia, kad metų laikai neegzistuoja. Žiema, gali pavėluoti, gali pramiegoti, bet ji visada ateina. Taip, kaip pavasaris po jos.
Tiesa, kartais ima ir nutinka tai, ko niekas nesitikėjo – atskrenda juodosios gulbės ar žibutės pražysta žiemą. Bet tai tik išimtys patvirtančios taisyklę. Stebuklai, patvirtantys, kad egzistuoja tvarka, be kurios niekas jų stebuklais nelaikytų. Ir todėl užuot ginčijęsis su sakančiais TAIP NEBUS, NES NIEKADA NEBUVO, aš panaudosiu šį argumentą kaip bumerangą.
Tai, kad NATO niekas niekada nėra užpuolęs, reiškia, kad NATO irgi niekada nėra tekę įgyvendinti muškietininkų principo „visi už vieną”. Taip irgi dar niekada nebuvo.
Kasandros spėja ateitį, o aš kaip istorijos eilių skaitytojas skaitau praeitį, ir skaitydamas ją dabar ieškojau precedentų, ieškojau vieningos demokratiškos Europos. Ir žinote ką? Tokios Europos… nebuvo. Vieninga ir kovinga krikščioniška Europą bent akimirkomis susitelkdavo, o vieningos ir kovingos demokratiškos Europos nebuvo.
Ar vokiečiai ir anglai kausis mūsų apkasuose – jei mus užpuls? Ką darys lenkai kalbantys apie teisę nesikišti? Mes ir vėl nesusitarsime su svarbiausiais savo kaimynais? Ar prancūzai ir italai rengs „Radarom” mums jei atsilaikysim? Ką jie darys jei neatsilaikysim? Kodėl europiečiai kalbėdami apie Rusijos grėsmę Baltijos šalims sako – oi, užjaučiam jus, nepavydim – argi mes ir jie tai ne viena ta pati Europa?
Visa tai klausimai-spėlionės-dėlionės, o štai istorija sako, kad nieko gero šiuo kolektyvinės Europos gynybos klausimu nėra buvę.
Čia ko gero reiktų istorijos pasikartojimo, bet jeigu kažkas didingo būtų įvykę, mes europiečiai turėtume tą žinoti taip, kaip kiekvienas lietuvis žino Žalgirio mūšį. Tai štai jums užduotis: įvardykite atvejį kai demokratiškoji, po I pasaulinio karo susikūrusi Europa stojo kautis už savo vertybes? Apgynė kokią nors diktatorių ar nedemokratinių jėgų užpultą laisvą šalį? Iškovojo pergalę įrašytą į metraščius didžiosiomis raidėmis?
Galima pasiklausti čekų, lenkų, suomių. Baltijos šalių negalima klausti, nes jos pačios nesigynė. Ukrainiečių turbūt negalima klausti, nes jie ne Europa, ir neatitinka demokratinių standartų.
Žodžių ir deklaracijos rasite, net karo paskelbimų rasite, o veiksmų ir pergalių?
Kaip Vakarų Europa tada išliko? Klauskite – amerikiečių. Kodėl Rytų ir Vidurio Europa turėjo tiek iškęsti – klauskite sovietų. Europiečių galite klausti apie pragyvenimo lygį, ekonominę gerovę, už savo vertybes jie jau seniai nekariauja ir nenori to daryti.
Nesupraskite manęs neteisingai, aš vis dar noriu tikėti stebuklais.
Aš tik sakau, kad jei demokratiška Europa gins savo šalis ir save, jei ji taps vieninga kovinga ir drąsi, ir europiečiai bus vienas kitam, broliai ir sesės – tai bus stebuklas. Įvyks tai, ko niekada nebuvo.
Tai, beje kaip parašė vienas žmogus vakar, yra vakarietiško epo tradicija – paskutinę akimirką pasirodo koks hobitas ar superherojė ir vienu veiksmu sunaikina blogį…
Kaip manote: ar gali tas pats žmogus tikėti jog, nebūna taip, kaip nebūna ir tuo pačiu tikėti stebuklais?
Manau, kad taip. Ir jis greit pririnks krepšį argumentų.
Ginsis ne Europa, o NATO. O NATO tai iš tiesų JAV, ne Europa. Puikus peršokimas ir tai dar viena atskira tema – tik karo Europoje atveju, priklausomybė nuo Amerikos yra greičiau problema nei privalumas, o už jos slypi keista Europos veidmainystė. Dar viena atskira tema.
Amerika yra vienintelė pasaulio valstybė kariavusi ir kovojusi už demokratijos idėją – bet net ir ji niekada neatėjo į pagalbą mums. Ji buvo tik mūsų partizanų svajonėse, kaip vienintelė viltis pasaulyje, kuris turėtų prarasti viltį, jei jame būna tik tai, kas jau yra buvę.
Bet aš jus nudžiuginsiu – pasaulyje nutinka dalykų, kurių mes nesitikime. Nesitikime, nes negalime įsivaizduoti. O negalime įsivaizduoti, nes mus riboja mūsų patirtis.
Sakantys TAIP NEBUS, NES NIEKADA NEBUVO, iš tiesų sako, kad jų gyvenime taip nebuvo.
Normalu yra tik tai, prie ko mes esame įpratę. Bet tai nereiškia, kad tikrovė negali pasikeisti.
Vieną dieną, namai kuriuos laikei savo tvirtove, kurių sienos saugojo tavo šeimos kvapus, jausmus ir paslaptis gali tapti bombos tarsi skalpeliu perpjautu kūnu, iš kurio liko tik sutraiškytų organų krūva. Iš pradžių praeiviams smalsu, bet netrukus jie eina pro šalį nepakeldami akių.
Ir tai kas ką tik buvo neįsivaizduojama, tampa nauja realybe, tai kas dar vakar buvo nenormalu, tampa kasdienybe. Ir tada pasirodo, kad įmanoma viskas. Ne tai, kas atrodė neįmanoma. Net tai, ko negalėjai įsivaizduoti.
Nuotraukoje, tai kas liko iš namo Kyjivo priemiestyje Borodiankoje. Daryta 2023 m. vasarą.
(Tęsinys netrukus.)
