Apie Armėniją anuomet žinojau ne kažin kiek: kad ji yra kalnuota Kaukazo valstybė, kad manoji rusų kalbos mokytoja, armėnė Aramian, yra plačių pažiūrų, išsilavinęs ir progresyvus žmogus, kad konjakas “Ararat” yra stiprus ir sodrus alkoholinis gėrimas. Buvau girdėjęs, kad armėnai yra geranoriški, svetingi ir karšto būdo. Kadaise Armėnija mums, lietuvaičiams, atrodė egzotiška ir tolima sovietų imperijos įkaitė, kokia, deja, buvo ir Lietuva. Šiandieną apie Armėniją galime susižinoti akimirksniu interneto dėka, tik ar dauguma ten porinamų faktų bei istorijų tikroviški? Rodos, nenuvykę ir nepasikalbėję su Armėnijos gyventojais, nesužinosime tikrųjų jos godų, karštų nesutarimų politikoje esmės, oligarchų įtakos masto, Rusijos energetinių gniaužtų naštos, emigrantų paramos apimčių ir – neabejotinai svarbu! – nacionalinės virtuvės gardumynų.
Ketinu šįsyk pakviesti jus ne į Armėnijos šiandieną, kurią geriau būtų išvysti savomis akis nukakus į saulėtą kalnų šalį, o vestis į septintojo dešimtmečio pradžią. Anuomet, sovietiniam režimui šiek tiek atleidus cenzūros gniaužtus, trumpam išlaisvėjo ne tik Lietuvos architektai bei menininkai, bet lengviau atsikvėpė ir kitų imperijoje kalėjusių šalių kūrėjai. Prieš išvykdami Jerevanan – būtent į jį keliausime, nes ten spiečiasi geras trečdalis šalies gyventojų – prisiminkime nelengvos ir permainingos istorijos fragmentus. Armėnų tautos praeitis ne kažin ką saulėtesnė, nei lietuvių: teko patirti šiurpų Osmanų imperijos genocidą, nusinešusį pusantro milijono gyvybių, atlaikyti milžiniškus emigracijos mastus, išsitekti dukart už Lietuvą mažesnėje teritorijoje, kurios gera pusė yra kalnuota ir netinkama gyvenimui.
Nepaisant visų išbandymų, armėnai išlieka gyvybinga ir veiklia tauta, mielai pasikviesiančia mus paviešėti sparčiai augančiame Jerevane chruščiovinio atlydžio laikmečiu: tikiuosi, susiruošusiems keliauti Armėnijon ar joje jau buvusiems, šie retrokadrai leis akivaizdžiau pajusti per gerą pusšimtį metų metų įvykusias permainas. Išvysime talentingų Armėnijos architektų naujuose statiniuose puoselėjamas nacionalinės architektūros formas, ištakomis siekiančias senovinės Urartu valstybės tradicijas. Verta prisiminti, kad Jerevanas įkurtas prieš aštuonis šimtmečius iki Kristaus gimimo, o pati Armėnijos teritorija amžių tėkmėje buvo daugel sykių įjungta į užkariautojų valstybes, kurių kiekviena paliko ryškesnį ar blankesnį atspindį armėnų tradicijose, mene, architektūroje, etnose. (Nuotraukoje viršuje: aikštė Jerevano centre, architektas S.Safarianas, ~1960 m.)
