Ryčiausių Padnieprės baltų – Moščino kultūros – susidarymo ištakos: „Naujausi toponimijos ieškojimai liudija, kad Okos aukštupio sritys, kur lokalizuojami galindai, sudaro nedalomą senojo baltų arealo dalį… Siejant su tuo, kas minima, galima pagrįstai teigti, kad baltų gentys, pradedant tolima praeitimi, iki slavų migracijos buvo apgyvendinusios aukštutinės Okos baseino žemes… Ankstesniaisiais laikais čia gyveno baltų etnokalbinio masyvo gentys… II – III m. e. a. aukštutinės Okos regione stebima naujų gyventojų grupių infiltracija, ėjusi nuo Desnos… Sąveikaujant vietiniam ir ateivių elementui, aukštutinės Okos regione III – IV amžių riboje susikūrė nauja kultūra – Moščino”, – teigia V. Sedovas apibūdindamas rytų galindų kilmę. Naujoji rytų galindų Moščino kultūra formavosi bendraujant vietinės vėlyvosios baltų Djakovo kultūros žmonėms su rytų galindais. Dabartinės archeologijos diktuojama tiesa yra aiški – iki XI amžiaus Dniepro aukštupio baseine slavų kultūrų nebuvo. Visos jos buvo baltų.
Migruojant vakarų baltams, III-IV a. sandūroje susiformavo vakarietiška rytų galindų Moščino kultūra Okos aukštupyje ir Maskvos-Kliazmos baseine, kuri „užklojo” rytų baltams priskiriamą vėlyvąją Djakovo kultūrą. Moščino kultūra, iš esmės sutampanti su galindų toponimijos arealu, kvalifikuojama kaip galindiška. Moščino kultūra apėmė sritis prie Aukštutinio Dniepro ir Aukštutinės Okos. Jos pradžia buvo apie III a. vidurį, o jos kūrėjais laikomi labiausiai į rytus nusidriekusios baltų atšakos – Goljado (Galindai) genties protėviai.
Tyrėjai ją vadina žemdirbių kultūra, kuriai būdingi nedideli piliakalniai su antžeminiais stačiakampio pavidalo stulpinės konstrukcijos pastatais, šiurkščiu paviršiumi profiliuoti puodai, o dubenėliai – lygiu paviršiumi, pentiniai kirviai, įmoviniai ir įtveriamieji strėlių antgaliai. Šioje kultūroje išplėtoti spalvotųjų metalų amatai – gausu segių, ovalių diržo sagtelių, vytinių antkaklių, antkaklių kūginiais galais. Pasaginės segės ir kiauraraščiai pakabučiai dengiami spalvotu emaliu. Moščino kultūros žmonės savo mirusiuosius laidojo sudegintus dideliuose pilkapiuose, – sudeginto mirusiojo kapas būna pilkapio pagrinde ir juosiamas grioviu ar stačių stulpų tvora. Įkapės negausios, šalia kapo kartais stovi keli moliniai puodai. Lyginant su lietuvių gyvensena, galima pamatyti akivaizdžius panašumus: nedideli piliakalniai su stulpinėmis konstrukcijos pastatais, pilkapiai, kūno deginimas, negausios įkapės.
Kikinskio piliakalnis yra Sergievo-Posado rajone, Maskvos regione (Се́ргиево-Поса́дский район в Московской области). Vien šiame Sergievo-Posado rajone yra daugiau nei du šimtai archeologinių paminklų, panašių į Kikinskio (Кикински) gyvenvietę. Daugiau nei prieš 1500 metų šis rajonas buvo etninių kontaktų tarp baltų ir finougriu vieta. Čia gausu baltiškos kilmės toponimų. Jiems priskirtini: upės ВОРЯБ, ВЕЛЯ, ГЖЕЛКА (КЗЕЛКА), dabar КОЗЕЛКАБ, ДУБНА, КУНЬЯ, АСТРОНОГ – gyvenvietė, gyvavusi XVI-XVII a. Upės ДУБНА pavadinimas turi baltišką šaknį DUB-, kuri yra dažnai paplitusi baltiškuose hidronimuose, kur papuola kaip geografinė terminologija: lietuviškai DUMBRA – ‘sietuva, gilmė; kūdra; tvenkinys, gili vieta upėje ’; DUMBRĖS – ‘ neįžengiama pelkė ’ir kt. – tai veikiau intarpinės lytys šalia la. DUBRA ‘bala’, DUBURAS – ‘duobė, dauba; dugno duobė, gelmė, šlapia žemuma miške’.
Hidronimas ВЕЛЯ (metraščiuose Влена) kildinamas iš lietuviško VELEJA (šaknis VEL- labai paplitusi baltiškuose vandenvardžiuose). Upės КУНЬЯ pavadinimas susiformavo iš baltiškos šaknies KUNE – ‘nepraeinama pelkė’. Dar XVI a. kaimyninis valsčius, esantis aukštesnėje vietoje, vadinosi КИНЕЛА. Šis pavadinimas kildinamas iš baltiškos šaknies KINE, kamienas KIN-, etimologiškai gretintinas su lie. kinė̃ ar kìnis – ‘1. sausa vieta pelkėje ‘,’ 2. sala ežere ar upėje ’.
KIKINSKIO (Кикинское) PILIAKALNIS (prie Veleja (Веля) upės netoli Kikino kaimo, Dmitrovsky rajonas (Кикино Дмитровского района) buvo tiriama kasant 1984–87, 1991–1992, 1995–1998 metais. Archeologai ištyrė tik penktadalį piliakalnio. Paminklas datuojamas III-VIII a. Kikinskio piliakalnis buvo vietos baltų genčių grupės centras ir tarnavo kaip prieglobstis-tvirtovė, amatų centras, susitikimo vieta. Kasinėjant buvo aptikta ir atidengta 880 kvadratinių metrų aikštelė, šitame dideliame plote buvo ištirti ne tik gyvenamieji namai, bet ir pylimo bei šlaitų gynybinės konstrukcijos.
Piliakalnio aikštelėje buvo rasti septynių ilgų (7–8 m) didesnės šeimos namų liekanos. Namai buvo antžeminiai, stulpiniai, kartais įgilinti į žemę, atvirais akmeniniais židiniais ir, tikriausiai, su dvišlaičiais stogais. Kasinėjant pylimo liekanas, paaiškėjo, kad neapsaugotoje natūraliomis kliūtimis pusėje buvo įrengtos trys eilės palisadų iš storų rąstų, tarp kurių tarpai buvo užpilti žemėmis. Per keturis šimtmečius jie buvo keturis kartus sudeginti, tada vėl atstatyti. Aikštelės pakraštyje rasta medinės sienos stulpų pėdsakų, pagamintų iš masyvių rąstų. Tokia pati siena buvo pastatyta gyvenvietės papėdėje. Iškastoje teritorijoje, be gyvenamųjų namų, rasta metalurgijos gamybos pėdsakų: šlakai, molinių vamzdžių purkštukų fragmentai; orui pūsti į aukštakrosnę, keramikinių kamščių, keramikiniu vamzdžiu bronzai išlieti, liejimo formos ir galiausiai pačių metalo gaminių. Iš vietinės geležies buvo gaminami kirviai, peiliai, skiltuvai, ylos, žvejybos kabliukai, sagtys.
Iš bronzos buvo gaminami tik papuošalai: žiedai, apyrankės, prisiuvamos plokštelės, antsmilkiniai, segės, auskarų fragmentai, segės-pakabukai su varpelio pakabukais.
Keraminiai indų gaminiai: plokščiadugniai puodai (iki 20 litrų tūrio), dubenėliai, miniatiūriniai indai, stambiai suformuoti iš molio su rupių kruopų priemaišomis. Seniausia keramika turi vadinamąjį „tinklinį“ paviršių – sienų paviršiai išmušti specialiais plakikliais. Tipiški gyvenviečių radiniai yra įvairūs molio dirbiniai: molio karoliukai, barškučiai ir vadinamieji Djakovo tipo audimo staklių svareliai (rus. грузики). Jie, kaip taisyklė, yra kūgio formos, su dantytais kraštais, centre yra kiauras vertikalus kanalas. Tarp šių svarelių sunku rasti du vienodus. Svarelių paviršius buvo dekoruotas: taškiniais raštais, linijomis, išpjovomis, svastikomis, piešiniais ir net nesuprantamais kontūrais ar net kažkokiais paslaptingais piešiniais.
Pastarieji yra vieni tradiciškiausių, „klasikinių“ radinių iš Djakovo ir Moščiono kultūrų paminklų. Tuo pačiu metu yra žinomi svarelių radiniai ir Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Smolensko srityje.
Šios baltų kultūros žmonės tūkstantmečius ribojosi su finougriu gentimis. Skirtingų kultūros žmonių bendravimas ypač atsispindi pasienio gyvenviečių archeologijoje. Moščinio kultūros pilkapiuose randama ir finougriams būdingų metalo dirbinių. Dažniausiai tai moteriški papuošalai. Taip vadinami „trukšmingi” bronzos pakabukai. Lyg šios, rusų mokslininkai radę bent kelis tokius papuošalus Moščinio kultūros paminkluose, priskiria ją finougriams. Ir tik paskutiniu metų, visose šiose žemėse nustačius baltiškus vandenvardžius, kažkur paraštėse prideda – ant finougriu pagrindo sluoksniuojasi baltų elementas. Ištisą amžių buvo dėstoma, kad būtent slavų ir suomių maišymasis nuo XI a. (dažniausiai remiasi „iškilaus istoriko” V.O. Klyuchevsky ( В.О.Ключевского) nuomone), sukūrė didįjį rusą, formuodamas jo antropologinį tipą, liaudies įsitikinimų originalumą ir tautinį pobūdį. O finougrių ten niekad nebuvo! Baltai, Aisčiai, Galindai – iš jų „susikūrė” rusai.
Archeologinė Sergijevo Posado muziejaus-draustinio (Сергиево-Посадский музей-заповедник) ekspedicija 2007 m. atrado ir tyrinėjo VI – IX amžių kapinyną ant piliakalnio netoli Ratkovo (Ратьково) kaimo, kairiajame upės Dubna (Дубна) krante. Viena iš Moščinio kultūros paslapčių yra tai, kad nerandama jos laidojimo vietų – dar neseniai Maskvos regione ir jo apylinkėse buvo žinomi tik dvi tokios vietos. Tikriausiai kapavietės buvo atokiuose miško kampeliuose, mirusiųjų kūnai buvo dedami į antžemines konstrukcijas – „mirusiųjų namus“. Ratkovo kapinyne buvo rasta kremavimo liekanos ir įkapės 0,3 – 0,5 m. gylyje. Sprendžiant iš gylio, palaikai ir įkapių daiktai buvo dedami į antžeminį „mirusiųjų namelį“. Iš viso buvo surinkta 1202 daiktai (196 iš jų buvo lydyti bronzos dirbiniai), taip pat keramikos indų fragmentai.
Atlikti kasinėjimai (atidaryta apie 476 kv.m.) leido rekonstruoti laidotuvių apeigas. Kremavimas buvo atliekamas nuošalyje, ne laidojimo vietoje. Po sudeginimo išlikę žmonių kaulai buvo išvalomi nuo anglių ir pelenų ir specialiai susmulkinami. Kremavimo likučiai, suanglėję grūdai ir daiktai sutelkti aplink mažas duobes, be to, didžioji dalis medžiagos glūdi viršutiniuose duobių užpildymo sluoksniuose arba šalia jų. Trijų duobių įdaruose surinkta tūkstančiai suanglėjusių kultūrinių augalų grūdų (kviečiai, miežiai, žirniai, soros) ir sukepusių suanglėjusių grūdų gabalėliai – taip pat aptikta likučiai kažkokio tai patiekalo, tikriausiai košės liekanos, susijusios su mirusiojo paminėjimu – atminimo valgis.
Matyt, antžeminio laidojimo apeigų prisiminimas, paplitęs tarp senųjų Rytų Europos centrinės dalies baltų ir finougriu, yra išlikęs „Babos Yagos (баба-яга)“ ir „namelio ant vištos kojų“ vaizdiniuose.
Pasakose pabrėžiamas ryšys tarp Babos Yagos namų ir žmogaus kaulų. Visuose siužetuose Baba Yaga nėra rusų būtybė, priešinanti save rusams. Mirties simbolio „Baba Yagos“ norą iškepti pasakos herojų galima vertinti kaip kremavimo apeigą, būdingą vietos baltų gyventojams.
Vyrų laidojimams būdingos geležinės strėlės, diržų sagtys, apkalai ir skiltuvai bei plokštelės. Moterų palaidojimuose: ylos, peiliai, verpimo ratai, liejimo formos, bronziniai papuošalai, įskaitant taip vadinamus triukšmingus pakabukus. Bronziniai papuošalai sudaro didžiąją radinių iš Ratkovo kapinyno dalį. „Triukšmingi“ bronziniai papuošalai vaidino svarbų vaidmenį suomių ir baltų moterų drabužiuose – judėdami bronziniai amuletai skleidė skambėjimą – stebuklinga priemonė išstumti „blogąsias jėgas“.
P. S. Anot E. Jovaišos, galima sakyti, kad etnosas žinomas lietuvių vardu yra VI – VII amžiuose iš Moščino kultūros erdvės grįžę rytų galindai.
