Vingio praeities aidai (I)

Ši nuotrauka daryta ne Vingio parko pakraštyje, tačiau gana neblogai perteikia emocijas, kurias sukeldavo atrakcionas „Siurprizas”, daugumos vadintas „centrifuga”. Lažinuosi, kad dauguma nesate ne tik buvoję tokiame, vargu ar net matėte sovietmečio raritetą, kadaise lydėtą garsių šūksnių ir net spiegimo vargdienių, prisišaukusių sau galvos skausmą nuo pašėlusio sukimosi „centrifugoje”. Dievui davus fantastiškus orus – beje, nustebau sužinojęs, kad panašių, pasirodo, būta mano gimimo metais, praėjus vos mėnesiui nuo mano atėjimo į svietą – norėčiau pasikviesti jus į vilniškį Vingio parką, kuriam nuo mažumos jaučiu sentimentus. Vaikštinėsime po Vingio praeitį įvairiais laikmečiais, tad aprangos stilių šįkart negalėsiu patarti…

Vingio liūtas, saugojęs amžinąjį poilsį

Ramiai snaudžiantį žvėrių valdovą šiandieną užtiksite prigulusį Vingio parko pašonėje, jei perėję tiltuką per Geležinio Vilko gatvę, suktelsit dešinėn už Repninos memorialinės koplyčios. Jūsų žvilgsnis netruks atrasti daugybę kryžių, skirtingais simboliais pažymėtų įvairių tautybių karių kapų. Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai šiandieną yra ramybės ir santaikos vieta, o kadaise čia gaudė sovietinių atrakcionų parkas, bet kol kas sugrįžkime į XX amžiaus pradžią. Pirmieji kaizerio kariaunos kareivukai šioje vietoje imti laidoti 1915-ų rudenį, kitąmet pastatytas masyvus medinis kryžius, pažymėtas vokišku užrašu „Pergalė prarijo mirtį“. 1918-ų žiemai besibaigiant, memoriale atidengtas akmeninis paminklas – ant įspūdingo reljefinio pjedestalo parimusi miegančio liūto skulptūra, simbolizavusi jėgą, ramybę ir taiką.

Pjedestalą žymėjo patriotiškas užrašas vokiškai „Pasaulinio karo didvyriams“, kitoje pjedestalo pusėje pavaizduota šalmą dėvinčio kareivio galva, o jos apačioje užrašas iškaltas vokiškas užrašas „Vaikai turi paveldėti tėvų didvyriškumą“. Simboliška, kad kaizerinės kariaunos vadai vienodai pagarbiai žiūrėjo į visų tautybių karius, tad memoriale laidoti ne tik vokiečiai, bet ir austrai, vengrai, lenkai, turkai bei kitų šalių kariūnai. Pokariu sovietiniai kareivos paminklą sudaužė – liūto skulptūros medžiaga buvo ne itin tvirtas smiltainis – ir užkasė poros metrų gylin, o sudaužytą pjedestalą įkišo žemėn bei išmėtė Vingio šlaituose. Skulptūra atrasta 2001-ų pavasarį vykdant tvarkymo darbus, rekonstruota ir šiek tiek patraukta nuo pirminės vietos, nes ten pastatytas kryžius.

Linksmybių ir juoko oazė virš… kapų

Domėdamiesi šimtamečio karių memorialo istorija, minėjome, kad pokariu sovietiniai glušpetriai sudaužė ir įkišo žemėn miegančio liūto skulptūrą, be gailesčio nurinkti ir sunaikinti kapus žymėję kryžiai. Tačiau ko gi būta kapinių vietoje sovietmečiu? Daugelis turbūt jau atspėjote, kad ir šįsyk pasielgta drastiškai – palaidojimų vietoje įkurtas…atrakcionų parkas, kuriame teko lankytis ir jūsų kukliam gidui. Būdami palangiškėje „basankėje“ – J.Basanavičiaus gatvėje, pėdindami link jūros pasukite galvą kairėn, ir būtinai pastebėsite elektrinių mašinėlių atrakcioną. Galinėje dalyje esantis stiebas baigiasi tvirtu laidu, kuriuo važiuojantis mašinėlė braukia virš arenos esantį tinklą – tai būtina elektros srovės gavimui. Jaunoji karta jau ir nebežino, kad panašus atrakcionas buvo ir Vilniuje, o įrengtas jis buvo…virš kapų.

Pasiteisinimą turiu: dauguma nežinojome apie Vingio pakrašty buvusias Pirmojo pasaulinio karo aukų kapines, tad ramiai pėdindavome į labai populiarų „lunaparką“ pro Repninos koplyčią vedusiu taku. Atrakcionų būta įvairių, skirtų tiek patiems mažiausiems, tiek ir suaugusiems „tetoms bei dėdėms“. Bene populiariausiu buvo apžvalgos ratas, stovėjęs netoliese stataus šlaito, tad ne kažin kokią apsaugą turėjusiai kabinai pakilus viršun, galėjai iš aukštybių gėrėtis pasakiškai žavia Vilniaus panorama. Ne ką mažiau susidomėjimo – ypač jaunimo tarpe – sulaukdavo „centrifuga“, kurioje poilsiautojai stodavo ratu, nugaromis atsiremdami į geležines žmogaus ūkio atramas. Drąsuoliams tvirtai prisirišus prie atramų, rato formos aikštelė imdavo greitai suktis, o viduryje pritvirtinta „koja“-keltuvas smarkiai besisukančią aikštelę keldavo ne tik viršun, bet pakėlusi ir paversdavo. Bandžiusiųjų įspūdžiai būdavo dvejopi: vieni žiaukčiodavo nuo prasidėjusio pykinimo, kiti buvo euforijos būklėje nuo patirtų perkrovų.

Sovietmečiu atrakcionų parko sudėtys buvo panašios, tad ir Panevėžyje būta „centrifugos” („Siurprizo”) bei apžvalgos rato.

Pamenu rato supynes-suktynes patiems mažiausiems, o drąsesniems buvo įrengtos ilgas metalines „kojas“ turėjusios laivelių formos sūpynės, kuriose galėdavai įsisupti iki kelerių metrų aukščio taip, kad akimirkai net patirdavai kryčio iliuziją. Saugumo priemonių tokiose sūpynėse nebuvo jokių, tik įlipimą į „laivelį“ atitverdavusios pakabinamos grandinėlės. Analogiškos sūpynės buvo ir Jaunimo sode (dabar – Bernardinų sodas), mokėti už pasisupimą jose tereikėjo kelias kapeikas, kai bilietai į pavardintus atrakcionus buvo brangesni, ir kaštavo po keliasdešimt kapeikų. Būta ir karuselės, kuriose lankytojai sėsdavo į plataus krėslo formos medines sėdynes, grandinėmis pritvirtintas prie karuselės viršuje esančio metalinio lanko. Karuselei sukantis, sėdynės nutįsdavo tolyn nuo karuselės centrinės ašies, ir smagiai skrosdavo orą, besisukantiems linksmai šūkčiojant, aikčiojant ir juokiantis.

Rodos, reiktų paminėti ir tirą bei juoko kambarį, tik kad visos tos pramogos šiandieną įgauna ne itin juokingą atspalvį, žinant, kad linksmintasi buvo karių amžinojo poilsio vietoje. Sovietiniai funkcionieriai didelių sentimentų nebeprižiūrimoms kapinėms neturėjo (o šiose juk buvo palaidoti „fašistai-okupantai“ vokiečiai!), tad ir žydų antkapius statyboms naudojo, ir pastatus rentė buvusių kapinių vietoje nesiceremonydami. Šio amžiaus pradžioje buvo susigriebta, kad atrakcionai kapinėse anaiptol nėra racionalus sprendimas, tad jie buvo išmontuoti ir paslaptingai dingo, galbūt pasitarnaudami kurio nors šiandienio verslininko pradiniu biznio kapitalu.

Stilingasis Vingio kaimynas – pėsčiųjų tiltas

Kabantis tiltas Vilniuje atsirado gana įdomiomis aplinkybėmis: tuometei „miesto galvai“ – Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (tai mūsiškės savivaldybės sovietinio periodo atitikmuo) pirmininkui – Algirdui Vileikiui lankantis Rygoje, jį smagaus vakarojimo su rygiečiu kolega viename Rygos restorane metu pakalbino vietinio tiltų statybos tresto valdytojas. Pasigyręs, kad yra paskirtas į pareigas sovietų imperijos sostinėje, rygietis paminėjo, kad po vantinio tilto statybos Latvijos sostinėje, yra likę nemažai lynų, kuriuos jo vadovaujamas trestas galėtų atiduoti Vilniui. Lynams pervežti buvo padarytos specialios platformos, numatyti maršrutai didelių gabaritų krovinio gabenimui. Susuktus lynus neišėjo pervežti iš Rygos, nes būtų kliuvę už viadukų, visgi krovinys sėkmingai pasiekė Vilnių. Tiltas projektuotas ne Lietuvoje, anuomet (ir šiandieną?) jis buvo vieninteliu tokios konstrukcijos tiltu Lietuvoje. Pėsčiųjų tiltas yra grakštus, ažūrinio silueto, trijų tarpatramių. Tilto aukštis virš upės lygio – kiek daugiau, nei vienuolika metrų, o ilgis – daugiau nei du šimtai trisdešimt metrų (palyginimui – Žirmūnų tilto ilgis du šimtai metrų, Geležinio Vilko – du šimtai septyni). Grakštus statinys baigtas devintojo dešimtmečio vidury, metalinę sudėtinio profilio siją, kuria einama į Vingį ar iš jo, laiko arfos pavidalo lynų derinys, pritvirtintas prie gelžbetoninio penkiasdešimt šešių metrų aukščio pilono.

Taip atrodė pėsčiųjų tiltas netrukus po atidarymo 1985-ais.

Kiekviename statinyje svarbi yra konstrukcinė dalis, kurios nematome, nes ji – po žeme: tiltos atramos stovi ant pusantro metro skersmens gelžbetoninių polių. Tiltas atlieka ir svarbią inžinerinę-ūkinę funkciją, nes jo apačioje nutiesti daugiau nei metro skersmens šiluminės trasos vamzdžiai (apie ją jau kalbėjome, domėdamiesi Vaikų geležinkelio peripetijomis). Buvo numatyta šilumą šiais vamzdynais tiekti iš Gariūnų šiluminės elektrinės į miesto centrą. Tiltas sumaniai priderintas prie skirtingo aukščio Neries krantų, švelniai siūbuoja, einant būriams masinių renginių dalyvių, o traukiant miniai iš didžiųjų Sąjūdžio mitingų, teko patirti gana smarkų tilto judėjimą, ne vieną gerokai išgąsdinavusį. Ilgą laiką prašęsis einamojo remonto, tiltas buvo padažytas jį apnikusių grafičių bei rūdžių panaikinimui, tačiau tvirta statinio konstrukcija žada ilgalaikį jo tarnavimą.

Išnykęs be pėdsakų – siaurojo geležinkelio tiltas

Besidomintys Vilniaus istorija kaipmat prisimins, kad kadaise miestu vingiavo siaurasis geležinkelis, kursavęs nuo Vingio parko iki pat bunkerių Šilo gatvėje, Antakalnyje, kuriuos sąstatai pasiekdavo tapukariu pastatytu mediniu tiltu, buvusiu dabartinio Šilo tilto vietoje. Būta ir kito panašaus tilto, pastatyto siauruko reisams, Nerį apžergusio ties Vingio parku, netoliese dabartinio pėsčiųjų tilto. Šeštojo dešimtmečio panoraminėje nuotraukoje šis tiltas siauruko tiltas neblogai matomas, tik kokia buvo paties geležinkelio paskirtis?

Tarpukariu Vilniuje imtasi plėtoti karinę infrastruktūrą, kurios reliktus ir šiandieną galime išvysti ties Geležinio Vilko ir Žalgirio gatvių sankryža: važiuodami miesto centro link, dirstelėkite į Šeškinės kalvas, ir išvysite žiojinčias požeminių bunkerių angas. Panašūs statiniai glūdi Sapieginės kalvose, tik vargu ar pastebėsite juos, riedėdami per mišką vingiuota Šilo gatve. Na, o Vingyje tarpukario kariškiai prisistatė karinių pastatų, tad civilių patekimas parkan ketvirtajame dešimtmetyje buvo ribojamas ir net draudžiamas. Karinius objektus jungė siaurojo geležinkelio vėžė, tarnavusi krovinių ir dalinių gabenimui. Karinis inžinerinis dalinys ir surentė medinį tiltą per Nerį ties Vingio kalvomis, kurį nuo ledonešių saugojo mediniai ledlaužiai, styroję upėje priešais tilto atramas. Pokariu geležinkelio vėžė prailginta, dabartinio Savanorių prospekto viduriu nutiesti bėgiai iki pat šiluminės elektrinės. Elektrines ėmus kūrenti ne geležinkeliu vežtomis anglimi, o dujomis, sumenko siauruko svarba, palikta tik Vingio parku besidriekusi vėžė. Nutarus Vingio parke tiesti šiluminę trasą miesto centran, nuspręsta Vaikų geležinkelį panaikinti, o Nerį kirtęs siauruko tiltas išardytas gerokai anksčiau.