Ir jums yra tekę vidury baltos dienos paklebenti šv. Onos bažnyčios rankeną? Užrakinta visada, išskyrus pamaldų metą, kai apžiūrėti bažnyčią nepatogu – trukdysi mišioms. O bažnytinio meno muziejuje esate buvę sekmadienį su svečiais ar vieni? Nesate, nes sekmadienį, kai daugiausia atvykėlių, o ir patys vilniečiai norėtų užsukti į šį muziejų, jo duris atrasite užrakintas – sekmadienį švęsk, ir baigtas kriukis! Nesu bambeklis, kuris tik ir ieško, kur čia savo saliamonišką trigrašį kyštelėti apie tą ar aną trūkumą. Visi mes ne šventieji, tad pirma reikia krislą savoje akyje išvysti. Visgi, atotrūkis tarp bažnytinio paveldo racionalaus ir protingo panaudojimo Lenkijoje ir Lietuvoje yra milžiniškas, ir, deja, ne mūsų šalelės naudai. Pamenate mūsiškį apsilankymą Tynieco vienuolyne, kur radome ir puikią kavinukę, ir suvenyrų bei religinės literatūros kromelį, ir nemenką įvairių gardumynų – pradedant medumi ir baigiant vienuolyno alučiu – parduotuvę? O įspūdingus vaizdus ar prisimenat, kuriais grožėjomės šv. Kryžiaus bažnyčioje, maloniai atvėrusiai mums duris viduramžiškų grožybių apžiūrai, nors vakarop tebuvome vieninteliai jos lankytojai? Vadyba, mieli bičiuliai, vadyba!..
Dailūs informaciniai stendai kviečia į vakarinius koncertus, smarkiai kontrastuodami su nuolat užvertomis lietuviškų bažnyčių durimis.
Pasistengsiu lakoniškai apibūdinti atotrūkį tarp, kad ir Vilniaus bei Krokuvos, požiūrio į sakraliojo paveldo įveiklinimą: Krokuvoje visos bažnyčios atviros nuo ryto iki nakties, jokių priekabių bobulyčių čia nerasi (išskyrus susiraukusią vienuolę šv. Andriaus šventovėje), nes bažnyčios stebimos sumaniai – nepastebimose vietose, neteršiant interjero grožybių – įrengtomis vaizdo kameromis. „Apaštalų parapija” pasivadinusi šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios bendruomenė rengia savojoje globotinėje klasikinės muzikos koncertus. Nuolat – ne epizodiškai, o bemaž kasdien, tad užsidirba dailų pinigėlį, o ir gausią atvykėlių minią pamalonina nuostabia muzika po baroko skliautais. Bilieto kaina penkiolika eurų, studentai moka vos dešimtį, tad viename žinomiausių Europos miestų tai nėra didelės kainos. Jos apskritai nėra „užlankstytos” Lenkijoje, čia sočiai papietausi už porą dešimčių euriukų, o pataupydamas ir į dešimtį tilpsi (kainas į eurus perskaičiavau apytiksliai, nes lenkai išsaugoję savąją šimtametę valiutą – zlotą).
Maloni mergina lenkų arba anglų kalba suteiks visą informaciją apie koncertus, ir parduos bilietėlį.
Įspūdžius apie koncertą sužinos ir jo vaizdus išvys prenumeratoriai, o dabar laikas prisiminti istoriją šventovės, prigludusios šalia Vavelin vedančios Grodzka gatvės, atiduotos pėsčiųjų žinion. Vilniuje turime ypatingo grožio bažnyčių porelę – šv. Onos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) šventoves, o Krokuvoje bemaž suglaudusios pečius šv. Andriaus bei šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Jei vilniškes šventoves sieja gotikos stilius, tai Krokuvos porelė visiškai skiriasi savąja architektūra, ir tai jų tandemą dar labiau puošia. Barokinę gražuolę 1597–1619 metais pastatė Giovanni’s Maria Bernardoni’s, patobulinęs pirminį Józefo Britiuso projektą. Tai didžiausia vietų skaičiumi istorinė Krokuvos bažnyčia. Nuo 1842 m. ji aptarnauja katalikišką Visų Šventųjų parapiją (informatyvus jos tinklapis lenkų kalba).
Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia yra pirmasis pastatas Krokuvoje, suprojektuotas tik baroko stiliumi, o galbūt ir pirmasis baroko pastatas Lenkijoje. Šventovę jėzuitų ordinui finansavo karalius Žygimantas III Vaza (Zigmantas III). Bažnyčios – kryžiaus formos bazilikos – projektą parengė italų architektas Giovanni’s de Rossi’s. Pirminį dizainą kūrė Józefas Britiusas (nuo 1597 m.), o modifikavo Giovanni’s Maria Bernardoni’s. Galutinė šiandienio fasado forma, kupolas ir barokinis interjeras kurti Giovanni’o Battistos Trevano, baigti 1605–1619 m. Bažnyčia iškilmingai pašventinta 1635 m. liepos 8 dieną. Nuo 1842 m. iki dabar priklauso Romos katalikų Visų Šventųjų parapijai. 1960 m. bažnyčia pakelta į Mažosios bazilikos rangą
Krokuvoje esančioje šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bazilikoje bemaž kasvakar vyksta klasikinės muzikos koncertai, sutraukiantys būrius atvykėlių.
Petro ir Povilo bazilikos fasadas buvo pastatytas iš dolomito. Jis panašus į Carlo Maderno pastatytą Santa Susanna bažnyčią Romoje, bet taip pat yra panašumų su pagrindinės Il Gesù jėzuitų bažnyčios fasadu. Jo nišose yra Dawido Heelio sukurtos jėzuitų šventųjų statulos: Ignaco Lojolos, Pranciškaus Ksavero, Aloyzo Gonzagos ir Stanislovo Kostkos. Virš pagrindinio portalo yra Jėzuitų ordino emblema su šventaisiais Žygimantu Burgundiečiu ir Ladislovu I iš Vengrijos. Patį fasado viršų puošia Vazų dinastijos herbas, nes bažnyčios fundatorius buvo karalius Žygimantas III Vaza. Bažnyčios interjerą sudaro plati vienanavė su dviem praėjimais, susidedančiais iš koplyčių, taip pat transeptas su kupolu sankryžoje ir trumpa stačiakampė šventovė aplink altorių su puslankio apside, dengta pusrutulio formos skliautu.
Priešais bažnyčią yra keletas cokolių su iškiliomis apaštalų skulptūromis, kurias sukūrė Kacper’as Bažanka. Jie buvo pagaminti iš Pińczów kalkakmenio, o 1722 m. užbaigti Dawid’o Heel’o. Šiandien vietoj originalių XVIII a. statulų, kurias labai nuniokojo rūgštūs lietūs, stovi šiuolaikinės kopijos, pagamintos iš tos pačios medžiagos, kurią sukūrė Kazimierz’as Jęczmyk’as. Interjero tinkuotos dekoracijos, daugiausia ant viršutinių skliautų, priklauso Giovanni Battista Falconi iš Milano, kuris didžiąją savo suaugusiojo gyvenimo dalį praleido dirbdamas Lenkijoje. Presbiterijos apsidėje taip pat yra jo scenos iš šventųjų Petro ir Povilo gyvenimo ir mirties bei Lenkijos globėjų – šventųjų Wojciecho ir šventųjų Stanislovo statulos. Praėjimuose jo meno kūriniai tampa daug džiaugsmingesni ir apima angeliško puto figūras, įpintas į ornamentines kompozicijas ir plafonus.
Barokinės šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventovės architektūros bei šv. Andriaus bažnyčios senovinių mūrų duetas negali nesužavėti.
Vėlyvojo baroko didįjį altorių nuo 1735 m. su Juzefo Brodovskio atvaizdu „duodančio raktus šv. Petrui“ sukūrė Kacper Bażanka. Iš interjero aksesuarų ryškiai išsiskiria XVII a. pabaigos vyskupo Andrzejaus Trzebickio sarkofagas, taip pat Bažankos Branickių (1720–1725 m.) ir Bžechfų (1716 m.) indai. Vidaus apšvietimas pavaldus barokinei liturgijos dramatizacijai, orientuotas į šventąsias Mišias švenčiantį kunigą. Kupolą laikantys šoniniai stulpai viduje turėjo sukurti teatro scenos įspūdį. 1638 m. jėzuitai čia subūrė muzikinį ansamblį, didžiausią dabartinėje Lenkijoje. Jame dalyvavo apie 80–100 dainininkų. Rūsyje po bažnyčios grindimis palaidotas kunigas Piotras Skarga. Visai neseniai, 2010 m. sausio mėn., buvo tęsiami Nacionalinio panteono kūrimo darbai bažnyčios skliautuose.
Kiekvieną ketvirtadienį bažnyčioje demonstruojama ilgiausia Lenkijoje Fuko švytuoklė (46,5 m), pakabinama populiariam Žemės sukimosi demonstravimui. Eksperimentinis aparatas, pavadintas prancūzų fiziko Léon’o Foucault vardu, susideda iš aukštos švytuoklės, galinčios siūbuoti bet kurioje vertikalioje plokštumoje. Atrodo, kad tikrasis sūpynės kelias sukasi; nors iš tikrųjų lėktuvas yra fiksuotas erdvėje, tačiau Žemė po švytuokle sukasi kartą per dieną. Tai paprastas ir lengvai įžiūrimas Žemės judėjimo įrodymas. Švytuoklė sveria 25 kg ir yra su raudonu lazeriu, žyminčiu laikrodžio ciferblatą prie grindų. Pastebėti reikšmingą skirtumą jos kelyje užtrunka apie valandą, o paaiškinimas pateikiamas lenkų kalba.
AIDŲ prenumeratorius pakviesiu pasiklausyti ukrainiečių puikiai atliktą Vivaldžio muziką šalia apaštalų Petro ir Pauliaus valdų Krokuvoje.
Grožėtis bažnyčios išore bei interjeru, išvysti koncerto bažnyčioje akimirkas kviečiu prenumeratorius, o kitus raginu rasti porą eurų erudicijos plėtrai.
