Būtume prasti keliautojai, jei lankytume vien muziejus, bažnyčias ir kitas turistų traukos vietas, neleisdami sau tiesiog pasivaikščioti svečioje šalyje. Ištaikę gražų orą, šiltomis, bet ne kaitriomis vasaros dienomis pasivaikščiosime šarmingoje Krokuvoje, nepamiršdami pasigėrėti ir vakarinio miesto veidais. Kelionę pradėsime Didžiojo/Pagrindinio turgaus aikštėje, kurią aplanko kiekvienas Krokuvos svečias: aikštėje stiebiasi paminklas Adomui Mickevičiui, išraiškingų architektūrinių formų prekybos pasažas, šalia remia dangų bokštais švč. Mergelės Marijos bazilika. Beje, netrukus lankysimės itin garbingoje vietoje – viename aikštę supančių pastatų – įsikūrusią lietuviškos fotografijos parodą, kuriai turėsime ir vieną-kitą pastabėlę.
Na, o kol kas dairomės aikštėje. Pagrindinė turgaus aikštė (lenk. Rynek Glówny), suprojektuota 1257 m., laikoma Krokuvos miesto centru ir turi svarbią istorinę, kultūrinę ir socialinę reikšmę. Ištisus šimtmečius prekybininkai čia pardavinėjo savo prekes. Ji taip pat buvo daugelio įvykių, ceremonijų ir viešų egzekucijų liudininkė. Elegantiškų miesto namų ir viduramžių rūmų apsupta aikštė yra viena pagrindinių miesto gyventojų ir turistų susitikimo vietų. Visą dieną čia verda gyvenimas. Be vaizdingų terasų ir gražių arklių vežimų, laukiančių atvykėlių, pagrindinėje turgaus aikštėje yra kelios būtinai aplankytinos vietos.
Audinių salė (Sukiennice): aikštės centre stovi vienas žinomiausių Krokuvos simbolių – Audinių salė. XIII amžiuje atidarytas kaip „prekybos centras“ buvo pilnas turgaus prekeivių. Vėliau jis buvo perstatytas renesanso stiliumi ir naudojamas kaip svarbus tarptautinės prekybos centras.
Rotušės bokštas: 70 metrų Rotušės bokštas, įkurtas XIV amžiuje, yra vienintelė iki šiol išlikusi buvusios Rotušės dalis. Viršuje yra apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria gražus vaizdas į Krokuvą.
Gotikinio stiliaus raudonų plytų bokštas buvo pastatytas XIV amžiuje kaip pirmosios Krokuvos rotušės dalis. Rotušė buvo nugriauta 1820 m., tačiau bokštas buvo išsaugotas ir išliko vienas iki šių dienų. Lankytojai įeina pro pagrindinį įėjimą, saugomą dviejų akmeninių liūtų, ir ima kopti bokštam 110 laiptelių. Pirmas aukštas – viena žaviausių gotikinio stiliaus erdvių mieste. Į viršutinius aukštus galima patekti užlipus stačiais laiptais, kur saugoma senojo laikrodžio bokšto technika, kartu su istorinių fotografijų kolekcija, rodančia, kaip miestas plėtojosi.
Lankytojai gali žiūrėti pro mažus bokšto langus, tačiau vaizdai nėra labai įspūdingi, nes apžvalgos kampas yra labai mažas. Bokšto rūsyje yra požemiai, kurie kadaise buvo naudojami kaip viduramžių kankinimų kamera. Šiuo metu rūsyje įrengtas teatras. Rotušės bokštas yra esminė Krokuvos istorijos dalis ir vienas iš ikoninių miesto simbolių. Jei norite pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu nuo bokšto viršaus, perspėjame, kad tai šiek tiek nuvilia, nes langai tokie siauri. Dėl daugybės stačių laiptelių ši atrakcija taip pat nėra patraukli kiekvienam.
Aikštėje stovintis lenkų ir lietuvių numylėtas Adomas Mickevičius niekada nebūna vienas.
Klapsi grindiniu baltą karietą traukiantys arkliai, vėžinantys išlaidesnius atvykėlius.
Senamiesčio pakrašty prigludusiame paviljone įsikūrė visas būrys suvenyrinių žąsų, primenančių kadaise Krokuvą išgelbėjusias tikras žąsis.
Krokuvoje daugiau nei pusantro šimto bažnyčių bei koplyčių, tačiau į šią patekti neišeis – vyksta mišios, gieda choras. Nedidukė šventovė yra senovinėje šv. Jono gatvelėje, tad ir nestebina, kad ji pavadinta šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto garbei. Šią bažnyčią XII amžiaus pirmoje pusėje įkūrė Piotras Vlostovičius. Pirmą kartą miesto knygose bažnyčia paminėta 1308 m., iš pradžių kaip bažnyčia-filialas, priklausiusi Šv. Marijos bažnyčios arkivyskupams. 1325 m. ji tapo parapine bažnyčia. XVII amžiaus viduryje buvo kruopščiai atstatyta ir vėl pašventinta 1659 metais. 1715 m. bažnyčią vyskupas Kazimieras Lubienskis padovanojo seserų kongregacijai. 1715-1723 metais seserims persikėlus į bažnyčią, architektas Kacperas Bažanka ją rekonstravo.
Kiek atokiau nuo aikštės, netoliese švč. Mergelės Marijos bazilikos, stūkso gerokai kuklesnė šv. Barboros bažnyčia, pastatyta 1338–1402 m. Tikriausiai iš pradžių ji tarnavo kaip kapinių bažnyčia (aikštė priešais švč. Mergelės Marijos baziliką daugelį amžių buvo parapijos kapinės). 1583 metais šv. Barboros bažnyčia perduota jėzuitams. Tuo metu čia pamokslavo kunigas Piotras Skarga. 1773 m., iširus Jėzuitų ordinui, bažnyčią perėmė Krokuvos pirklių kongregacija, o nuo 1874 m. bažnyčia vėl priklauso jėzuitams. Jėzuitų vienuolyno pastatas iškilo XVI–XVII a. ir, be vienuolinių, atliko ir kitas funkcijas (nesant jėzuitų, jame, be kita ko, buvo ligoninė, vidurinė mokykla ir bendrabutis).
Paėjėję Grodzka gatve, netrunkame atsidurti Marijos Magdalenos aikštėje, į kurią žvelgia tokie skirtingi šv. Andriaus bei šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčių fasadai.
Paminklas Piotrui Skargai buvo atidengtas 2001 m. gegužės 12 d., dalyvaujant tuometiniam miesto merui Andrzejui Gołašui, kardinolui Francišekui Macharskiui, vyskupui Kazimierui Nyčiui, kurijos ir vietos valdžios atstovams, taip pat Krokuvos gyventojams.
Smagu Grodzka gatvėje pasivaikščioti šiltą vasaros vakarą, paragauti lenkiškų patiekalų vienoje daugybės užeigų, pasigrožėti naktiniu Vaveliu.
Šis lokys Grodzka gatvės užeigoje stilingas ir visai neagresyvus – jis ne iš šovinistinės Rusijos.
Dauguma istorinių pastatų bei monumentų Krokuvoje meistriškai apšviečiami sutemus, tad vaizdai net įspūdingesni už dieną matytus.
Mūsų romantiškas pasivaikščiojimas Krokuvoje anaiptol ne paskutinis, o šiame talkino AIDŲ fotoarchyvas.
