„Duok man dešimties eurų depozitą, ir rytoj aš čia lauksiu jūsų”, – pasiūlė maltietis taksistas, ir mudu nedvejodami sutikom, nes jau buvom įsitikinę Maltos viešojo transporto ypatumais (apie turistų pamėgtos šalies kelius, viešbučius bei transportą verta išsamiau pašnekėti, bet atidėkim tai kitam kartui). Ankstų rytą, o tikriau sakant – naktį, palikę visai neišsvajotą viešbutį už gerą šimtą eurų parai, susikabinę pėdinom į taksi stotelę, košiami galingo audros vėjo, įsiūbavusio Slimos krantinę daužančias bangas. Sutartu laiku į stotelę atriedėjo taksistas, įsimetė mūsų mantą bagažinėn, ir daugiau nei pusvalandį apytuštėmis gatvėmis dardėjo į oro uostą, o mudu džiaugėmės, kad nepasirinkom riedėjimo autobusais kelią, nes tuomet būtume užtrukę gerokai virš valandos. Netrukdė ir taksi automobilyje tarškėjusios mišios maltiečių kalba, kurių vairuotojas klausėsi nuolankia ir atidžia veido išraiška. Maltiečių kalba, beje, panaši į italų, tačiau tarimas artimesnis arabiškam, tad joje gausu džeržgiančių garsų.
Apsilankę Valetoje įsikūrusiame Karo muziejuje, ėmėme suprasti, kodėl Maltoje tokia gausybė bažnyčių, kurių apstu ir nakvynei pasirinktoje Slimoje. Žmogus linkęs šauktis Dievo pagalbos nelaimės ar pavojaus akistatoje, o jų Maltai niekad netrūko – salos daugelį kartų ėjo iš vienų užkariautojų į kitų atėjūnų rankas, ir kiekvieni engė vietinius smarkiau už ankstesnius, nepaklusniuosius bausdami vis išradingesniais ir žiauresniais būdais. Geriausias nelengvos maltiečių praeities liudininkas – Mdinos požemiuose įsikūręs bausmių muziejus, kurį lankėme neperseniausiai, bet šįkart mūsų kelionės tikslas gerokai pozityvesnis – užsuksim į vieną Slimos šventovių – Švenčiausios Širdies Dievo Motinos parapijinę bažnyčią. Maltos šventovėms (kaip, beje, ir visos Pietų Europos) būdinga išskirtinė interjero puošyba ryškiomis spalvomis ir gausiu „paauksavimu”, nuo kurių raibsta akys. Mano supratimu, tai senstelėjęs, perteklinis puošybos būdas, kuriam aiškia atsvara yra Gozo saloje mūsų lankytos Ta’ Pinu bazilikos interjero santūrumas.
Prieš pradėdami dairytis bažnyčioje, prisiminkim jos istoriją. Bažnyčia buvo pastatyta kunigo Paulo Vellos 1877–1881 metais, ir praėjus šešiems mėnesiams po statybos pabaigos 1881 m. lapkritį, šventovė buvo perduota Maltos Mažesniųjų brolių provincijai. Provincijos viršininkas tuo metu buvo kunigas Antonas M. Cesalis, paskyręs rektoriumi Aegidą Portelį. (Beje, jei atidžiai sekėte mūsų klajones po Maltą, netruksite prisiminti, kad šventikų bendruomenė šioje šalyje buvo itin gausi – dar XIX amžiuje šimtui gyventojų teko du kunigai.) 1930 metais bažnyčia buvo padidinta, kad sutalpintų gausėjančius gyventojus. Šventovė buvo pastatyta romėnų stiliumi, su paauksuotomis skulptūromis ir dekoratyviniais paveikslais. Kupolą puošia pranciškonų šventųjų paveikslai, o lubose vaizduojami Mergelės Marijos gyvenimo epizodai. Altoriuje yra penki maltiečių menininko Džiuzepės Kali paveikslai, vienas jų vaizduoja pusnuogį Šv. Žeromą Betliejaus grote. Švenčiausiosios Širdies Dievo Motinos statulą 1879 m. sukūrė maltiečių menininkas Džirolamas Darmaninis, ir įnešė bažnyčion 1881 m. birželio 26 dieną, kai bažnyčia buvo pašventinta ir atidaryta pamaldoms.
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo smarkiai apgadinta, o pranciškonų vienuolynas buvo visiškai sugriautas. Tėvas pranciškonas ir dar dvidešimt du žmonės žuvo palaidoti po griuvėsiais. Bėgant metams, pamaldumas Švenčiausiosios Širdies Dievo Motinai greitai išplito visoje Maltoje. Mergelės Marijos garbei kiekvieną trečiadienį vyksta amžinoji novenos šventė. Šventė vyksta pirmąjį liepos sekmadienį, atliekamos liturginės pamaldos, statulos procesija eina papuoštomis parapijos gatvėmis, dangų nušviečia fejerverkai. Pamaldumo tradicijos Maltoje išties gilios, jas liudija ne tik aibė šventovių, bet ir maltiečių namus puošiančios šventųjų skulptūrėlės, visą dieną atviros apytuščių bažnyčių durys. Na, o mes atidžiau pasidairykime Slimos šventovės viduje.
Mano supratimu, Lietuvos bažnyčių puošyba gerokai santūresnė, nei Maltos šventovių, nes pietiečiams mielesnės ryškios spalvos.
Nedidukėje Maltos valstybėje yra net 365 bažnyčios, dauguma jų gausiai išpuoštos, kaip ir ši Slimoje.
Dažnoje maltiečių šventovėje akys raibsta nuo akivaizdžiai perteklinės puošybos ir itin ryškių spalvų.
Viena puiku, kad daugelis Maltos šventovių yra svetingai atvėrę duris maldininkams ir atvykėliams.
Švenčiausios Širdies Dievo Motinos parapijinėje bažnyčioje pamaldos vyksta maltiečių kalba.
Apsilankyti Švenčiausios Širdies Dievo Motinos bažnyčioje Slimoje, Maltoje, mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
