Visa šeima ėjome pasižiūrėti vilniškėje Katedros aikštėje atkastus pastatų pamatus: manojoje atmintyje aikštė, sovietmečiu vadinta Gedimino, visuomet buvo išklota paprastomis šaligatvio plytelėmis, o kiek daug įdomybių jos slėpė! Žiloje senovėje čia būta keleto bokštų, vartų žemutinės pilies teritorijon, gynybinės sienos, tribunolo pastato, vyskupų rūmų, o visą šį kompleksą juosė iškasta Vilnios vaga. Po aikštės rekonstrukcijos senųjų pastatų kontūrus žymi granitinės juostos, tad galima įsivaizduoti kadaise čia dunksojusį valdovų miestą. Dirstelėjęs į Piazza del Duomo (Katedros aikštės) grindinį priešais Milano katedrą, irgi išvydau pažymėtus čia buvusių pastatų kontūrus, kurie bylojo vargu ar gyvenamąjį statinių pobūdį. Maniau, kad italai tiesiog pažymėjo kadaise stūksojusius pastatus, tačiau gerokai – ir į gerąją pusę – suklydau, nes tiesiant metro, buvo atrasti svarbūs Europos kultūros istorijai reliktai.
Iki valios prisižiūrėję į Milano katedros interjero grožybes, netoli pagrindinio įėjimo išvydome iš požemių lipančius atvykėlius, tad susidomėjome, ką gi ten slepia katedros šeimininkai. Išsiaiškinome, kad tai kelias ne į katedros požemius, o po aikšte esančias senovinių pastatų liekanas, tad nedvejodami sumokėjome po keletą eurų žingeidumui patenkinti. Lipti žemai nereikėjo, tad jau netrukus atsidūrėme senovine aura alsuojančioje erdvėje, paruošusioje mums aibę atradimų ir potyrių. Nors katedrą ir jos stogą nuolat šturmuoja minia turistų, tačiau, mano supratimu, italai gana nuosaikiai stengiasi prisikviesti bent dalį jų į požemius po aikšte, o jų slėpiniai tikrai verti dėmesio. Taigi, sukime laikrodį į ketvirtojo(!) amžiaus pabaigą, ir keliaukim į krikščioniškosios sakraliosios architektūros ištakas. Mūsų išvyka praeitin bus, kaip įprasta, padalinta į dvi dalis-galimybes: taupieji sužino faktus ir šį bei tą pamato, o galintys skirti trečdalį bilieto į Milano požemius kainos AIDŲ prenumeratai gėrisi vaizdais, ir kartu su mumis apžiūri kiekvieną įdomaus objekto kertelę. Taigi, kiekvienam – savo.
Po katedros aikšte galima rasti liekanas kai kurių Romos imperijos ir viduramžių laikų sakraliųjų pastatų, nugriautų, kad būtų galima statyti naująją katedrą. Šiuose archeologiniuose radiniuose pasakojama apie „aikštę“ prieš katedrą, kurioje stovėjo dvi bazilikos: Santa Maria Maggiore (datuojama IX a.), taip pat žinoma kaip Jemalis (žiemos) bazilika ir Santa Tecla (IV a.), bazilika, kuri buvo naudojama vasaros mėnesiais. Šalia šių dviejų pastatų taip pat stovėjo San Giovanni alle Fonti krikštykla, pastatyta 378 metais. Būtent pastarosios viduje šventasis Ambraziejus pakrikštijo Augustiną 387-ais metais, kai Milanas buvo Vakarų Romos imperijos sostinė. Aštuonkampę krikštyklos erdvę pagyvino aštuonios kolonos, kurių centre buvo pastatytas didelis, taip pat aštuonkampis, tebematomas ir šiandieną matomas, krikšto baseinas. VI amžiuje krikštykla buvo praturtinta mozaikomis, marmurinėmis plokštėmis ir rafinuotomis geometrinio rašto, juodai baltomis grindų plytelėmis, kurių daugelis dalių išliko iki šių dienų. San Giovanni alle Fonti krikštykla buvo nugriauta ir palaidota praėjus maždaug tūkstančiui metų po pastatymo (maždaug 1386-ais), kad būtų vietos pradėtai statyti, besikuriančiai katedrai. Šalia krikštyklos buvo Santa Tecla vasaros bazilika, kurioje vis dar matomos IV–XII amžiaus apsidės dalys. Archeologinėje teritorijoje po katedra taip pat išliko kai kurių iškilių žmonių kapų liekanos ir senovinės trijų apsidžių salės pėdsakai, greičiausiai skirtos laidojimo reikmėms. Išstovėjusi tūkstantį metų, krikštykla buvo nugriauta XIV amžiui besibaigiant, o vėl atrasta 1961-ais, tiesiant pagrindinę Milano metro liniją.
Dairytis po Milano katedros aikšte esančiuose požemiuose kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus raginu skirti porą eurų pažinimo malonumui.
