Užsimojusiems atstatyti Valdovų rūmus Vilniuje lietuvaičiams teko nelengva užduotis: jokių išlikusių brėžinių, interjero piešinių, tad teko tenkintis vos keliomis senovinėmis akvarelėmis, o ir tos vaizdavo jau gerokai apleistus ir apgriuvusius rūmus. Sentimentų šlovingai Lietuvos praeičiai tikrai nejautę cariniai emisarai nutarė graudžiai atrodantį rūmų pastatą susprogdinti, tad mūsų kartoms teko tenkintis atkastais sutrūkusiais pamatais, kuriuos ir šiandieną galima išvysti Valdovų rūmų požemiuose. Pagalbon atėjo lenkų restauratoriai ir paveldosaugininkai, smarkiai talkinę sovietmečiu tvarkyti Vilniaus senamiestį: tokiu būdu anuomet lenkai kompensavo įsiskolinimus sovietų imperijai, o lietuvaičiai apdairiai pasinaudojo palankia proga. Krokuvos istorinio senamiesčio pakraštyje esantis Vavelio rūmų kompleksas netruko pasuponuoti, kur gi Lietuvos restauratoriai sėmėsi idėjų Valdovų rūmų projektavimui ir atstatymui. Nemenka dalis rūmų salių ir patalpų smarkiai primena Vavelio erdves, o ir vidinis Valdovų rūmų kiemas gerokai panašus į Krokuvos perliuko. Vavelio kompleksas įspūdingas dydžiu ir įdomybių gausa, keletą jų jau matėme: leidomės į Vavelio smako urvus, aplankėme popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadintą muziejų, gėrėjomės Vavelio lobynu, grožėjomės kunstkameros grožybėmis, stebėjomės kovos žirgų ekipiruotės grožiu. Šįkart leisimės kelionėn į Vavelio istoriją, kartas nuo karto dirstelėdami į lenkų restauratorių triūso vaisius.
Taigi, Vavelio kalva yra Juros periodo kalkakmenio atodanga, susiformavusi maždaug prieš 150 milijonų metų ir kuri, esanti beveik 228 metrų virš jūros lygio aukštyje, yra dominuojanti Krokuvos kraštovaizdžio ypatybė. Ant Vyslos upės kranto, jos vandenų ir pelkių apsupta kalva nuo paleolito laikų buvo saugus prieglobstis žmonėms. Nuo VII amžiaus mūsų eros kalne gyveno slavų tautos. Ankstyvųjų viduramžių legendos pasakoja apie baisų drakoną, gyvenusį oloje po Vavelio kalva, apie princą Kraką, drakono žudiką, ir apie jo dukterį Vandą, kuri nuskendo Vysloje, kad netektų tekėti už vokiečių riterio. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje Vavelis tapo politinės galios centru, o IX amžiuje tai buvo pagrindinė įtvirtinta Vyslos genties gyvenvietė. Pirmasis istorinis Lenkijos valdovas Mieškas I (apie 965–992 m.) iš Piastų dinastijos pasirinko Vavelio kalvą kaip vieną iš savo rezidencijų, kaip ir jo įpėdiniai Boleslovas Narsusis (992–1025 m.) ir Mieškas II (1025–1034 m.). Tuo laikotarpiu Vavelis tapo vienu iš pagrindinių krikščionybės centrų Lenkijoje. Vavelio kalvoje buvo pastatyti pirmieji ankstyvosios romantikos ir romanų sakraliniai pastatai, tarp jų ir mūrinė katedra, iškilusi 1000-aisiais metais įsteigus Krokuvos vyskupiją.
Vavelio katedra.
Kazimiero (1034–1058 m.) valdymo metais Vavelis tapo reikšmingu Lenkijos valstybės politiniu ir administraciniu centru. Kazimiero sūnus Boleslovas Dosnusis (1058–1079 m.) pradėjo statyti antrąją romaninę katedrą, kurią baigė Boleslovas Raimutas (1102–1138 m.). Paskutiniame 1138 m. testamente šis valdovas padalijo Lenkiją į apygardas, įvardydamas Krokuvą vyriausiojo kunigaikščio būstine. 1291 m. kartu su Krokuvos miestu Vavelio kalva trumpam pateko į Bohemijos valdžią, o Premyslidų dinastijos atstovas Vencelas II Gniezno katedroje buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1306 m. Kujavijos kunigaikštis Ladislovas Trumpasis (1306–1333 m.) įžengė į Vavelį ir 1320 m. Vavelio katedroje buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Tai buvo pirmasis istoriškai užfiksuotas Lenkijos valdovo karūnavimas Vavelio kalne.
Naktinis Vavelis.
Ladislovas I Trumpasis pradėjo statyti gotikinę katedrą – trečią iš eilės toje vietoje pastatytų bažnyčių. Jo valdymo metais taip pat buvo išplėsta pilis, o senieji žemės ir medžio pylimai pakeisti mūriniais įtvirtinimais. Ladislovas I taip pat buvo pirmasis karalius, palaidotas Vavelio katedroje, įkūręs ją kaip Lenkijos valdovų nekropolį Krokuvoje. Paskutinis Piastų dinastijos valdovas, karalius Kazimieras III Didysis (m. 1333–1370) pakėlė Vavelį į precedento neturintį spindesį. 1364 m. išplėstoje gotikinėje pilyje įvyko Kazimiero anūkės Elžbietos vedybos su Šventosios Romos imperatoriumi Karoliu IV. Vestuves lydėjo karalių ir princų suvažiavimas, kurį vėliau linksmino turtingas miestietis Vieržynekas.
Vavelio pilies papėdėje, aikštės grindinys pereina į senamiestin nusidriekusią Grodzka gatvę, kuria vaikštinėdami, apžiūrėjome Krokuvos įdomybes.
Andžou dinastijos Vengrijos flango atstovės Jadvygos (1384–1399 m.) įžengimas į sostą 1385 m. ir vedybos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, atsivertusiu į krikščionybę ir karūnuotu Vladislovu II Jogaila (1386–1434 m.), pradėjo kitą Vavelio klestėjimo erą. Valdant Kazimierui IV Jogailaičiui (1447–1492 m.) Vavelio kompleksas buvo papildytas trimis aukštais mūriniais bokštais: Vagių bokštu, Sandomierskos bokštu ir Senatorių bokštu. Pirmieji Lenkijos mokslininkai humanistai, lenkų istorikas Janas Dlugošas ir italų poetas bei diplomatas Filippas Buonakorsis (vadinamas Kalimachu) darbavosi rūmuose ir buvo karaliaus sūnų auklėtojais. Italijos Renesansas atkeliavo į Vavelį XVI amžiaus pradžioje. Karalius Aleksandras (1501–1506 m.) ir jo brolis Žygimantas I Senasis (1506–1548 m.) paliepė vietoj gotikinės rezidencijos statyti naujus rūmus. Naujasis pastatas su dideliu, įspūdingu kiemu su arkadinėmis galerijomis buvo baigtas statyti apie 1540 metus. Žygimanto I globa taip pat paliko neišdildomą pėdsaką katedroje, kur iškilo Florencijos architekto Bartolomėjaus Berečio suprojektuota šeimos koplyčia (šiandien žinoma kaip Žygimanto koplyčia).
Vavelio komplekse visuomet gausu turistų, į pagrindinį rūmų kiemą traukiančių keliu (išklotu tamsesnėmis plytelėmis) šalia katedros.
Glaudžius meninius ir kultūrinius ryšius su Italija sustiprino 1518 m. Žygimanto I santuoka su Milano Sforcų dinastijos princese Bona. Kartu su italų menininkais karaliui dirbo vokiečių architektai, medžio darbininkai, dailininkai, metalo kalviai. Paskutinis Jogailaičių dinastijos palikuonis Žygimantas II Augustas (1548–1572 m.) padabino pilies interjerus nuostabia Briuselyje austų gobelenų kolekcija. Lenkų kultūros „aukso amžiuje“ Vavelis tapo vienu iš pirmaujančių humanizmo centrų Europoje. Žygimanto III Vazos (1587–1632) valdymo laikotarpis taip pat buvo reikšmingas Vavelio istorijos laikmetis. Po gaisro pilyje 1595 m. karalius atstatė sparną ankstyvojo baroko stiliumi. Jis taip pat perkėlė karališkąjį dvarą į Varšuvą, o tai sukėlė lėtą, bet vis dėlto stabilų Vavelio pilies nuosmukį. Monarchai Krokuvoje lankydavosi tik retkarčiais. Pilis buvo restauruota valdant Janui III Sobieskiui, karaliams Vetinams ir Stanislovui Augustui.
Vavelis atrodo didingai ir nuo kito Vyslos kranto.
1795 m., kai Lenkija prarado nepriklausomybę, trijų tautų – Rusijos, Prūsijos ir Austrijos, padalijusių Lenkijos ir Lietuvos respubliką, grobikų kariai paeiliui užėmė Vavelį. Kai austrai užėmė Vavelį, pilį ir keletą kitų pasaulietinių pastatų jie pavertė karo ligonine, o kitus, įskaitant kelias bažnyčias, nugriovė. Po laisvojo Krokuvos miesto laikotarpio (1815–1846 m.) Vavelis vėl pakliuvo į Austrijos kariuomenės rankas, ir buvo paverstas mieste dominuojančia karine tvirtove. Siekdama ištraukti Vavelį iš armijos gniaužtų, 1880 m. Galicijos regiono asamblėja priėmė nutarimą perduoti pilį imperatoriui Pranciškui Juozapui I kaip imperatoriškąją rezidenciją, taip atkuriant jos buvusią funkciją. Austrijos kariuomenė galiausiai paliko kalvą 1905–1911 metais. XX amžiaus pradžioje katedra buvo kruopščiai restauruota, o netrukus po to buvo pradėtas dešimtmečius trukęs karališkosios pilies atkūrimo procesas.
Krokuvos ir Vyslos panorama nuo Vavelio mūrų.
1918 m., kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, pilis buvo oficiali valstybės vadovo rezidencija ir istorinių reliktų muziejus. Antrojo pasaulinio karo metais nacių vokiečių okupuotos Lenkijos generalgubernatorius Hansas Frankas pavertė pilį savo rezidencija. Po karo Vavelio kalną valdė trys institucijos: Valstybinė meno kolekcija Vavelyje (nuo 1994 m. Vavelio karališkoji pilis – valstybinė meno kolekcija), Vavelio pilies restauravimo taryba (egzistavo iki 1985 m.) ir Vavelio katedros taryba. Pasidomėję Vavelio praeities peripetijomis, pastatų komplekso istoriją pasiliksime kitam sykiui, o dabar kviečiu prenumeratorius į rūmų vidų bei prieigas pasivaikščiojimui, kurį pratęsime kartu su rakursu į komplekso statybines permainas. Na, o dar nesančius AIDŲ prenumeratoriais raginu nepagailėti poros eurų savišvietai ir pažinimo malonumui.
