Darganotas oras nei kiek nesutrukdė mūsiškiam ketinimui pabuvoti pasaulio ir Romos bažnyčių motina vadinamoje Laterano šv. Jono bazilikoje, dar vadinamoje Švenčiausiojo Išganytojo archibazilika. Kartu su jumis jau pabuvojome Angelo pilyje ir šv. Petro bazilikoje, tačiau buvome nusiteikę išvysti seniausią Romos baziliką. Atokiau nuo Romos centro esanti šventovė traukė ne tik mus, tad joje sutikome ne tik atvykėlius iš įvairiausių pasaulio kampelių, bet ir maldininkus bei vienuoles iš tolomosios Azijos. Pirmasis įspūdis – sakraliosios architektūros perliukas išties didžiulis, ne veltui šventovė yra aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, nes joje stovi popiežiaus sostas (jį apšviestą ir matote titulinėje nuotraukoje). Prieš pradėdami dairytis įspūdingų matmenų ir puošybos pastate, prisiminkime jo istoriją.
Senovės Romos laikais Laterane būta didelio dvaro, kurį paveldėjo pirmasis krikščionių imperatorius Konstantinas Didysis, vėliau padovanojęs dvarą krikščionių Bažnyčiai, o 324-ais greta pastatęs pirmą Romoje baziliką. Tuometis popiežius Šventasis Silvestras I, krikštijęs imperatorių Konstantiną, bažnyčią pašventė Išganytojui Kristui. Bazilikos globėju buvo Šv. Jonas Krikštytojas, o nuo XII a. – apaštalas Jonas. Iš anų laikų Laterano dvaro rūmų, kuriuose iki Avinjono nelaisvės gyventa visų popiežių, likusi tik baptisterija. Kartais manoma, kad ji pastatyta vietoje, kurioje pakrikštytas imperatorius. Popiežius Sikstas III baptisteriją paliepė perstatyti, vėliau ji keletą kartų restauruota.
Bazilika, kurioje vyko penki Laterano susirinkimai, amžių tėkmėje buvo keletą kartų sugriauta ir atstatyta. Ji ypač nukentėjo, kai popiežių buvo pasitraukta į Avinjoną. Porą kartų bazilika degė, todėl iš jos didybės buvo nieko nelikę. Sugrįžus iš Avinjono popiežiams ir apsistojus Vatikane, popiežius Sikstas V liepė nugriauti Laterano bazilikos likučius – jos vietoje buvo nutarta pastatyti didesnę ir gražesnę šventovę. Darbų ėmėsi architektai Frančeskas Borominis ir Domenikas Fontana, tačiau statyba užsitęsė. Didingas fasadas, kurio autorius yra Aleksandras Galilėjus, baigtas tik 1735-ais, pabaigiant svarbiausios katalikų bažnyčios atnaujinimą. Iš antikinės bei viduramžių bazilikos liko tik granito kolonos, kurias Frančeskas Borominis apgaubė piliastrais. Popiežius Aleksandras VII baziliką papuošė bronzinėmis durimis, išimtomis iš Romos forume stovėjusio Kurijos pastato.
Simetriškas bazilikos vidus padalintas į penkias navas: centrinę puošia Muratorio freskos, lubas dekoravo Vikas di Rafaelis ir Bulanžė. Navos šonuose išdėstytos apaštalų skulptūros. Po centrinės navos grindimis išlikusios imperatoriaus Konstantino Didžiojo rūmų liekanos. Transepto centre stovi 1367-ais įrengtas popiežiaus altorius, kurį dengia keturiomis kolonomis paremtas baldakimas. Šalia bazilikos esančios aikštės viduryje architektas Domenikas Fontana 1588-ais pastatė XVIII Egipto faraonų dinastijos obeliską, kurį buvo pasistatę Tutmozis III ir jo palikuonis Tutmozis IV. Nebevarginsiu jūsų istorinėmis datomis, įvykiais ir faktais, o pakviesiu pasidairyti bazilikos, gi prenumeratorius jau netrukus pasivadinsiu į vaizdo įrašų zoną – jie rengiami.
