Šeštoji tolima mano kelionė buvo kitokia nei ankstesnės. Žygiai į kalnus, reikalavę daug jėgų ir ištvermės, visam gyvenimui paliko neišdildomus įspūdžius. Bet kaip gamtininkas kelionėse norėjau geriau pažinti kitų kraštų gamtą, ją stebėti, fotografuoti. Turistinės kelionės tam mažai ar visai netiko. Be to, jau buvau „apsirgęs“ fotomedžioklės aistra. Todėl, kai mano geras draugas, kolega ir žinomas gamtos fotografas Kęstutis Verbickas pasiūlė dviese keliauti į garsius buvusios TSRS gamtinius rezervatus, aš iškarto sutikau. „Apsiginklavę“ sunkiąja fototechnika (ilgo židinio fotoobjektyvai tikrai buvo gana sunkūs), fiktyviomis komandiruotėmis (kad pateisintume atvykimą ir gautume paramą) ir kelionės reikmenimis, išsiruošėme į kelią, norėdami aplankyti keturis palyginti netolimus rezervatus – Belovežo girios, Askanijos-Novos, Juodosios jūros paukščių ir Astrachanės. Tačiau kelionėje ne viskas buvo taip kaip tikėjomės, o mūsų fotomedžioklių rezultatai buvo gana kuklūs, nes visur buvome labai priklausomi nuo rezervatų darbuotojų pagalbos ir geranoriškumo, nedaug progų turėjome likti vieni, kad galėtume netrukdomi stebėti ir fotografuoti gyvūnus. Visgi likome patenkinti šia kelione, – ji paliko mums daug puikių prisiminimų. Žemiau pateikiu kai kurią informaciją apie lankytas vietas, o taip pat dalį šios kelionės dienoraščio įrašų, nuotraukų ir eskizų.
Belovežo giria įdomi ir savo istorija, kuri neatsiejama nuo Lietuvos. Istoriniais laikais girios šiaurės vakaruose gyveno baltams priskiriami jotvingiai, kurie X-XI amžiais dažnai kariavo su rytų slavais. LDK laikais šioje girioje prieš Žalgirio mūšį ir prieš kitus karo žygius buvo rengiamos didžiulės medžioklės ir ruošiamos maisto atsargos kariuomenei. Girioje dažnai medžiodavo Vytautas, Jogaila ir kiti Lietuvos bei Lenkijos valdovai, o giria buvo tapusi jų nuosavybe, kur tik jie galėjo medžioti stambius žvėris. Įdomu ir tai, kad 1918 metais gruodžio mėnesį pagal Lietuvos ir vokiečių okupacinės valdžios atstovų sutartį Belovežo giria su joje esančiais turtais buvo perduota Lietuvai ir, kaip nurodo A Brukas, daugiau kaip du mėnesius buvo jos valdyme. Soviemečiu Belovežo giria buvo aukščiausio rango partinių bei valdžios asmenų medžioklių bei poilsio vieta. O 1991 metų gruodžio mėnesį Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentai po medžioklės čia pasirašė istorinį susitarimą apie NVS (nepriklausomų valstybių sąndraugos) sudarymą, kas reiškė daug dešimtmečių gyvavusios TSRS, dar vadinamos Sovietų Sąjunga, išformavimą.
Belovežo giria mus viliojo ir dėl stumbrų. Šie stambiausi Europos žvėrys viduramžiais dar gyvenę beveik visoje Vidurio Europoje, įskaitant Lietuvą, o vėliau išnykę, Belovežo girioje išliko ilgiausiai, – iki 20 amžiaus pradžios. Čia prasidėjo ir jų bandos atkūrimas iš zoologijos soduose išlikusių individų. Mūsų kelionės metu girioje laisvėje jau gyveno kelios dešimtys stumbrų. Po poros metų (1969 m.) stumbrai buvo atvežti ir į Lietuvą, kur jie ėmė sėkmingai veistis, o jų skaičius aptvaruose ir laisvėje šiuo metu pasiekė beveik 300 žvėrių. Sėkmingas buvo ir jų bandos atkūrimas kitose šalyse. Viso Europoje dabar gyvena virš 3 tūkst. stumbrų.
Tęsinys netrukus, nuotraukos ir piešinys – autoriaus.
