Kai šiandien giedosime „Lietuva, Tėvynė mūsų“, nė menkiausios abejonės nebus apie Tautiškos giesmės svarbą Lietuvos atgimimui. Tačiau nebuvo taip lengvai priimtas dar 1898 metais Vinco Kudirkos sukurtas himnas.
Įvairiuose lietuvių renginiuose Tautiška giesmė skambėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo, ir paties karo metu. Giedoti tai giedodavo, bet štai 1917 m. spalio mėnesį buvo išspausdintas „Buvusio pulko muzikanto“ kreipimasis „Dėl mūsų himno“:
„Kiekviena tauta turi savo himną, kurs savo meliodija ir žodžiais dera i tautos dvasią; mes liki šiol tokio himno neturime. Kudirkos himnas, nors pavadintas tautiniu, bet neatitinka nei savo meliodija nei žodžiais lietuviu dvasios ir nežadina tautinių jausmų.
Kudirkos meliodija, kaip yra žinoma, gyvai paimta iš Leibgvardijos Preobražensko pulko maršo, kurs man, kariuomenėje dažnai atsitikdavo griežti didžiuosius Rusijos kunigaikščius pasitinkant. Mūsų vakaruose girdint iš estrados tą tautinį lietuvių himną, pasidaro koktu ir nejauku. Būdavo, dairaus aplinkui ir žiūriu, bene atsirasiąs buvęs kareivis iš Preobražensko pulko ir nepradėsiąs drauge traukti: „Znajut turki nas i švedy i pro nas izviesten sviet…“ Aš, būdamas kuklus muzikantas, tylėjau, tariaus pakelsią balsą už mane mūsų kompozitoriai. Nes nors tas maršas būtų pats ir dailus, bet mūsų himne jis visgi daro mums gėdos.
Ne visai mane patenkina ir Kudirkos žodžiai. Jie pakankamai išreiškia tėvynės meilę, bet jie nežadina brangių plačiajai lietuvių visuomenei tikybinių jausmų.
Šiuo straipsneliu aš kreipiuos į gerbiamuosius mūsų dainius ir kompozitorius, be nebus malonūs išreikšti savo nuomonę dėl to dalyko.
Gal tuo tikslu praverstų įsteigti iš aukų fondas. Gi Kudirkos himnas bene jau metas būtų sukrauti archyvan.“
Ir užvirė diskusijos. Ir pasipylė atsiliepimai ir komentarai. Ir pasisakė garbingieji kompozitoriai o ir šiaip kiti gerbiamieji. Aišku, tuo metu jokių socialinių tinklų nebuvo, todėl viskas liejosi laisvai to meto lietuvių kalba leidžiamuose laikraščiuose.
„Tas klausimas daugeliui yra, matyti, didžiai parupęs. Nes einant į naują gyvenimą, su kiekvienu jo žingsniu šen ir ten rišasi tautinio ženklo ir tautinio himno reikalas. Tuo dalyku šiandien yra susirūpinusi taip pat vokiečių tauta, kuri kol kas irgi neturi vieno visuotinai priimto ir visus patenkinančio himno. Šių metų birželio mėn. tam tikras komitetas buvo todėl paskelbęs Vokietijoje konkursą ir gavo jau net 3200 naujų dainų. Tatai pat pataria daryti ir mūsų veikėjai.
A. Jakštas, savo atsiliepime prisidėdamas prie „Lietuvos Aide“ pareikštos „Buvusio muzikanto“ nuomonės, priduria dar. jog Kudirkos himne ne visai yra taisyklinga ir kalba („dirba ant naudos“). Tai po pat nebeišrodo A. Jakštui tinkamas stiprybės sėmimas vien iš praeities. Pagaliau, konkurso sąlygų tarpe jis stato būtiną reikalavimą, kad naujam himne būtų paminėtas Dievas, kaipo visų tautų Viešpats. Gi ilgumo himnas neturėtų būti ilgesnis, kaip dviejų, daugiausia trijų aštuoneilių strofų.
Maždaug tokias pat pažiūras pareiškia ir kiti atsiliepusieji rašytojai. M. D. ta proga daro tokią pastabą: „Užgriuvo baisusis karas. Buvau išmestas iš tikrojo gyvenimo vėžių. Girdėjau užnemunėje armotų griovimą, regėjau padangėn kylančią dūmais lietuvių gerybę. Širdis dreba, nesulaikomos ašaros krinta. Norėtum melstis už tėvynę, tuojau užtraukti graudingos maldos giesmę, bet…”. Ir toliau autorius pažymi Kudirkos himne trūkstant maldos turinio. Tuo tarpu kitų tautų, kaip tik himne esą kreipiamasi į Dievą (anglų, pirma rusų, lenkų).“
„Lietuvos savarankiškumo klausimui įgijus stipresnio pagrindo, atsiranda visa eilė mažesnių klausimų, kurių išrišimas šiaip ar taip reikalingas ir naudingas būsimam Lietuvos valstybiniam gyvenimui. Tų klausimų eilėje nepaskutinė vieta pridera ir mūsų tautinio himno klausimui.
Kiekviena susipratusi tauta turi savo himną. Savo himnus turi net ir atskiros žmonių organizacijos, draugijos, visuomenės srovės. Himnas yra tai tautos ar srovės obalsis; jame minimi dažniausia visai tautai ar srovei bendri idealai, troškimai.
Tautos himnas turi atatikti tautos dvasią, nes kitaip jis nedarys tinkamo ir norimo įspūdžio. O idant himnas būtų tikrai tautinis, reikia, visų pirma, kad jo žodžiai derėtų į aukščiausius tautos idealus ir į jos politikinį stovį. Antra gi melodija turėtų turėti pagrinde savosios liaudies muziką. Jeigu šių dviejų ypatybių nėra, tai himnas negali būti tautinis.“
„Himno žodžiai bei muzika turi skambėti rimtai ir iškilmingai. Tai eina iš paties himno uždavinio svarbumo: jame yra pareiškiamas visos tautos obalsis, jisai turi žadinti gaivinti tautinę dvasią ir piliečio drąsą.
Himnas negali būti per daug ilgas ir ištęstas. Muzika turi apsieiti be vientonių tysavymų. Nes juo muzikos veikalas trumpesnis ir gyvesnis, juo stipresnio jis palieka įspūdžio.
Himne tūri vyrauti žadinamoji forma.
Himno žodžiai privalo būti lengvai suprantami; muzika —padainuojama ne tik išlavintiems chorams, bet ir plačioms žmonių masėms. Jeigu himno melodijoje bus daugybes chromatinių ženklų, jeigu nuolat iš vienos tonacijos reikės keltis kiton (moduliacijos)—tai aišku, jog tokia tautinė daina per savo sunkumą nepaplis ir neprigis žmonėse.
Žinoma, himno muzika turėtų būti taip pat graži; tiktai tas gražumas privalo rištis su iškilmingumu.
Taigi sutraukus krūvon visa, kas pasakyta apie himną, išeina, jog jis privalo būti: tautinis, pritaikintas laiko dvasiai, rimtas, iškilmingas ir gražus, pagaliau, kiek galint suglaustas ir patogus išpildyti.“
„Todėl dabar mainantis Lietuvos gyvenimo sąlygoms, reikėtų pasigaminti ir tinkamesnė tautinė daina.“
„Būtent, daugumas krikščioniškųjų pasaulio tautų turi ypatingą dainos—maldos tipą, kurs prasideda žodžiais „Dieve, gink…“. Ji dažniausiai giedama nelaimių ir šiaip sunkiose valandose. Šiuo gražiu papročiu reikėtų ir mums lietuviams pasekti.“
„Visos tautos yra priėmusios savo himnus paprastai tokioje valandoje, kai nebuvo laiko nei konkurso skelbti, nei sušaukti tam tikros komisijos, kuri atsiųstas konkursan dainas peržiūrėtų ir nuspręstų, kuri geresnė. Atėjo tokia valanda, kad himnas buvo reikalingas,—ir, koks atsirado, tokį ir priėmė, be jokios ekspertyzos. Vėl man rodos, kad naujas, nors ir būt muzikos žvilgsniu kuo geriausias, dar neprigytų, kaip tatai ir niekas lig šiol nebuvo padaryta.
Taigi manau, kad jei Kudirkos kompozicijoj kai kas ir yra nevisiškai lietuviška, arba jei pats muzikos veikalas yra nepertobūliausias, bet jis jau yra priimtas ir kiekvienam lietuviui daro didelio įspūdžio. Kritikuoti, berods, yra lengva; bet juk ir saulėje yra dėmių. Duok Dieve, kad atsirastų geresnis; jisai gal ir bus priimtas. Bet konkursai, komisijos čia nepadės.“
Tai štai tokie reikalai. Susitiksime giesmėje.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Lietuvos aidas, 1917 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”.
Iliustracijoje – „Giedotojai Vilniuje 1916 m.”, autorius Walter Buhe (1882–1958).
