Pamenate mūsiškes keliones į Vilniaus ir Kauno konkių laikmetį? Pėdindami iš Milano katedros aikštės į Nacionalinį mokslo ir technikos muziejų, mažai tikėjomės, kad ne tik rasime konkės giminaitį omnibusą, bet galėsime pasigėrėti senoviniu tramvajumi, kuris Vilniuje taip ir neatsirado. Nenumanėme, kad triukšmingasis bildukas muziejuje atsirado visai nesenai – šių metų pradžioje, tad mums savotiškai pasisekė išvysti restauruotą ir išblizgintą įspūdingos bėginio transporto ekspozicijos naujoką. Kad jau nusigavome kelis tūkstančius kilometrų iki Italijos mados ir pramonės sostinės, tai skirkime laiko detalesnei pažinčiai pagrindiniu Milano transportu kadaise buvusio tramvajaus istorijai. Muziejaus lankytojai gali įlipti į automobilį ir sužinoti, kaip pasikeitė Milanas, kaip jis atrodė pro senolio langus, taip pat suprasti, kaip jis vystėsi bėgant metams ir kokias paslaugas teikė – nuo pašto paslaugų iki restoranų tramvajaus.
Istoriniai 1500-osios serijos tramvajai, vadinami „Carrelli”, dar žinomi kaip „Milano 1928”, radosi kaip paskutiniai pirmosios Milano transporto revoliucijos, prasidėjusios 1926 m. pakeitus važiavimo kryptį iš kairės į dešinę, o baigėsi nauju tramvajumi, galinčiu be papildomų vagonų vežti iki šimto keleivių siauromis centro gatvelėmis į naujus priemiesčius. Taip buvo pradėtas eismas naujosiomis priemiesčių gatvėmis. Taigi, Carelli vardas atsirado 1920 m. pabaigoje, kai du vežimėliai, įrengti po ilgu plieniniu kėbulu, buvo svarbi naujovė, įkvėpta originalaus amerikietiškojo modelio. Pirmasis pagamintas prototipas dienos šviesą išvydo metais anksčiau, 1927 m. pabaigoje, ir buvo užregistruotas numeriu 1501. Antrasis prototipas, užregistruotas numeriu 1502, buvo baigtas gaminti kitais metais (1928 m.). Per dvejus metus, 1929-1930 m., Milano miestui buvo pagaminta dar 500 vienetų.
Milane 1, 5, 10, 19 ir 33 linijose tebevažinėja 125 tramvajai, kuriuos nuolat prižiūri „Atm“ technikai, be to, per daugelį metų „Atm“ bendrose dirbtuvėse, esančiose Via Teodosio gatvėje, buvo atliktas kapitalinis visų vagonų remontas. Šiandien tramvajuose, nors ir išlaikiusiuose savo senovinę išvaizdą, iš tikrųjų yra įmontuoti kompiuteriai ir GPS sistemos, leidžiančios transporto priemonėms realiuoju laiku palaikyti ryšį su operacine patalpa – didžiuoju smegenų centru, kuriuo „Atm“ gali vienu metu koordinuoti visų eksploatuojamų transporto priemonių darbą, kad galėtų pateikti, pavyzdžiui, laukimo stotelėse laiką. Tramvajai – puiki naujovių ir tradicijų sintezė: naujos technologinės sistemos darniai integruotos į transporto priemonės kėbulą, išsaugant jos dizainą. Per daugelį metų istorinis „Carrelli“ tramvajus tapo Milano simboliu Italijoje ir visame pasaulyje, vienu populiariausių tarp milaniečių ir labiausiai fotografuojamų turistų, kuris peržengė šalies ribas ir priėmė ne vieną garsenybę. Metams bėgant jis važinėjo Briuselio ir Melburno gatvėmis. Šiandien jis važinėja ne tik Milano, bet ir San Francisko gatvėmis, yra eksponuojamas Sidnėjaus tramvajų muziejuje.
Neseniai iš daugiau nei dviejų tūkstančių „Lego“ kaladėlių sudarytas identiškas originalui modelis išskrido į Bilundą (Danija): nuo 2023 m. rugsėjo šis kūrinys, praėjęs techninę patikrą „Atm General“ dirbtuvėse Via Teodosio gatvėje, eksponuojamas „Lego House“. „Carrelli tramvajus yra tikras miesto, kuris myli savo istoriją, simbolis. Šis tramvajus gimė pirmosios didžiosios Milano transporto revoliucijos pabaigoje, praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, važinėjo po miestą beveik šimtą metų ir važinėja iki šiol. Nuo šiandien Milano tramvajus mus pasitiks geležinkelio paviljone, ant kurio galėsime užlipti ir sužinoti, kaip jis keitėsi per daugelį eksploatacijos metų ir kaip keitėsi jį supantis miestas”, – džiaugėsi muziejininkai.
Nacionalinio Leonardo da Vinčio mokslo ir technologijų muziejaus rinkiniuose iš tiesų yra gausios transportui skirtos kolekcijos, kuriose daugiausia eksponatų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje Milano parodų direkcijos susigrąžintas paviljonas iš pradžių buvo naudojamas kaip sandėliavimo patalpa besikuriančiam muziejui, 1953-ais jis tapo Transporto parodos aviacijos angaru, o nuo 1964-ų, pastačius naująjį Aeronavale pastatą, jame buvo įkurdinta Valstybinių geležinkelių kolekcija, susigrąžinta iš Romos Termini geležinkelių muziejaus, bei specialus skyrius, skirtas vietiniam viešajam transportui, kurio naujuoju flagmanu turėjo tapti Milano tramvajus.
XX a. trečiajame dešimtmetyje dėl didėjančio eismo Milano miesto tramvajų tinkle reikėjo pakeisti senuosius „Edison“ tipo tramvajus. Miesto tramvajų biuras nusprendė suprojektuoti naujo tipo tramvajus ant dviejų vežimėlių, remdamasis Klivlende ir kituose Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose pastatytais Peter Witt tramvajais. Milano tramvajų savivaldybės inžinieriai suprojektavo 1927 m., o tų pačių metų pabaigoje pradėti eksploatuoti du „Carminati & Toselli“ pagaminti prototipai, pažymėti numeriais 1501 ir 1502. Po keleto bandymų pradėta statyti 500 vienetų (numeriai nuo 1503 iki 2002), kurie buvo padalyti keliems gamintojams. Elektros įrangą pagamino „Ansaldo“ ir TIBB, o vežimėlius – „Fiat“ pagal Sandraugos licenciją. Tramvajaus vagonai buvo pristatyti 1929-1930 m. ir iš karto pradėti eksploatuoti. 1932-1935 m. kai kuriuose vagonuose buvo įrengtos eksperimentinės pusės durys gale, o 1938-1940 m. – galutinės visos durys; todėl po kelerių eksploatacijos metų Peter Witt sistemos buvo atsisakyta.
Per Antrąjį pasaulinį karą daug automobilių buvo smarkiai apgadinta, tačiau tik vieną vienetą teko atiduoti į metalo laužą, o kiti 1945-1949 m. buvo remontuojami arba rekonstruojami. Nuo 1970 m. buvo atsisakyta tradicinio žalio (1930 m. įvesto) apipavidalinimo ir įvesta nauja oranžinė spalva, o nuo 1972 m. tradicinį tramvajaus stulpą pakeitė pantografas. Nuo 1976 m. kai kurie vagonai buvo atidėti į šalį, o vėliau išardyti. Šiuo metu tebeeksploatuojami apie 135 vienetai, pastaraisiais metais perdažyti į baltai geltoną spalvą, kuri jau buvo naudojama prototipuose. Dauguma tramvajų važinėja kasdien, tačiau kai kurie jų skirti specialioms progoms, o dalis skirta vairuotojų instruktavimui), du – važiuojančio restorano „ATMosfera” paslaugoms, taip pat yra „baltasis tramvajus“, mokyklinis tramvajus (″Scuolaintram″).
Milane esančiame Nacionaliniame Leonardo da Vinčio mokslo ir technologijų muziejuje eksponuojamas tramvajus žavi savitu praeities dvelksmu, kurį perteikti padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
