Su Algirdu ir Jakovu važiuojam Kauno “konke” XX amžiaus pradžioje

Traukiniui atpūškavus gelžkelio stotin, ponas Algirdas mikliai užsidėjo katiliuką, tvirtai suėmė rankon sakvojažą, ir pasiramščiuodamas lazdele, požeminiu tuneliu neskubėdamas nužingsniavo link Stoties aikštės. Persimetęs pora žodžių su paslaugiu konduktoriumi, Algirdas energingai įšoko į erdvų arklinio tramvajaus, visų vadinamo „konke“, artipilnį vagoną. Susiradęs vienintelę laisvą vietelę, atvykėlis mandagiai pasilabino su prie lango sėdinčiu barzdotu ponu, ir kaipmat surado dingstį susipažinti: neilgos kelionės „konke“ metu jo bendrakeleiviu bus ponas Jakovas. Kilstelėjęs ranką, ponas Algirdas pasikvietė konduktorių, ir pasiteiravo: „Sakykit, tamsta, ar pasieksime Rotušę?“.

Kauno geležinkelio stotis XX amžiaus pradžioje.

“Konkės” bėgiai vagojo visą Kauno senamiestį ir istorinį centrą.

„Malonu, kad tamsta taip puikiai pamenate mūsų transporto istoriją“, – nudžiugo konduktorius, ir pakylėtai tęsė: „1887-asiais Kauno miesto valdyba pasirašė kontraktą – koncesijos sutartį – su tokiu inžinieriumi-šveicaru Eženu Diuponu, ir jam buvo suteikta teisė nutiesti bei eksploatuoti arklinio tramvajaus bėgių tinklą.“ Atvykėlio akys net sužibo iš susidomėjimo, jis nekantriai judino sakvojažo rankeną, o tai pastebėjęs, Jakovas tarė: „Prieš atsirandant „konkei“, kauniečius veždavo diližanais, mes juos vadinome „balagolais“: sėdimose vietose tilpo dešimtis žmonių, antra tiek stovėdavo praėjime, nes važiuoti „balagolais“ norinčių buvo daug dėl nebrangios ir neilgos – trukdavo tik pusvalandį – kelionės.“

„Ponas visiškai teisingai pasakoja“, – pritarė Jakovui konduktorius, ir papildė: „Išties kelionė „balagolais“ buvo santykiniai nebrangi, kainavo tik tris kapeikas, tad ir nepasiturintis žmogelis galėjo jais važiuoti, o štai turtingesni kauniečiai rinkosi patogesnes bei brangesnes keliones „kalamaškomis“ – nedengtomis dvivietėmis „bričkomis“ su lingėmis ir geležimi kaustytais ratais.“

Pro Soborą driekėsi bene pagrindinis “konkės” maršrutas: iš geležinkelio stoties į Rotušės aikštę.

Vyrų pokalbį pertraukė garsus varpelio skambesys, mat važnyčiotojas smarkiai truktelėjo jo virvutę, nuvydamas nuo „konkės“ bėgių užsižiopsojusį vaikiščią, besivaikantį iš kiemo išnėrusį ilgauodegį katiną rainu kailiu. Netikėtai Jakovas įsikarščiavo: „Važinėdavau aš tomis „kalamaškomis“, tik baisybę dulkių tekdavo suryti, o ir lietaus jose neišvengsi, tad „konkė“ šimtą sykių geresnė, nei toji garsiai riedanti „kalamaška“, o ir vežikai lupdavo net trisdešimt kapeikų už kelionę nuo Rotušės iki stoties, plėšė net pusrublį už tokią kelionę naktį!“

„Visiškai, tamsta, esi teisus“, – patvirtino konduktorius, ir toliau pasakojo įtempusiam ausis Algirdui: „Kaunas augo, gyventojų daugėjo, tad nei „balagolų“, nei „kalamaškų“ nebepakako, todėl ir buvo nutarta įrengti arklinį tramvajų, kuris XIX amžiaus pabaigoje buvo moderniausia miesto transporto priemonė carinėje imperijoje.“ „O, taip!”, – neslėpė emocijų Jakovas, retkarčiais paglostydamas savo vešlią barzdą, ir porino: „Pamenu, kaip smagu buvo kartu su Kauno gubernatoriumi Nikolajumi Klinkenbergu važiuoti pirmuoju „konkės“ reisu 1982-ųjų gegužės 24-ąją, kaip visi džiaugėmės tokiu greitu, pigiu, patogiu ir praktišku transportu, o ir vagonai kokie erdvūs mums pasirodė: dešimtis vietų pirmos klasės ir šešios vietos antros klasės kiekviename.“

Dardėdavo “konkės” vagonai ir Laisvės alėja.

„Pyyyp“, – šalia „konkės“ vagono nuskambėjo garsus autobuso signalas, nuaidėjęs, berods, visai be reikalo, mat autobuso vairuotojas nesunkiai aplenkė smagiai dardantį „konkės“ sąstatą, tad pyptelėjimas reiškė greičiau ne įspėjimą, o autobuso pranašumo pademonstravimą. „Norėčiau tamstai pritarti, o dar ir priminti, kad ir nebrangi toji kelionė buvo“, – kaipmat įsiterpė konduktorius, paaiškindamas: „Kelionė nuo Rotušės aikštės iki gelžkelio stoties kaštavo dešimtį kapeikų pirmąja klase, o antrąja tik šešias kapeikas, gi uniformas vilkintys moksleiviai mokėdavo tik pusę važiavimo kainos“.

„O kur gi tuomet dingo „balagolai“ ir „kalamaškos?“, – sunkokai tvardydamas susidomėjimo pažadintą jaudulį, pasiteiravo Algirdas. Jakovas, rodos, tiesiog laukė šio klausimo, tad išsyk ėmė porinti: „Senasis transportas negalėjo pasiūlyti gero kainos ir kokybės santykio, tad jam kilo tikras išlikimo pavojus, ir „balagolai“ turėjo pasitraukti į miesto pakraštį – vežiojo keleivius iš stoties į Šančius, ir atgalios“. Kiek pamąstęs, barzdočius tęsė: „Pamenu, kad 1911-aisiais Kaune dar važinėjo du „balagolais“ vadinti diližanai, o 1912-aisiais teliko tik vienas, o vežikai mėgino konkuruoti veždami patogesnėmis – apsaugotomis nuo lietaus ir dulkių puskarietėmis gumom apmuštais ratais – tačiau šios brangiai kainavo, mat jas pargabendavo iš paties Peterburgo.“

Kauniečiams, o ypač – miesto svečiams, tekdavo būti labai atidžiais, kad nepakliūtų po “konkės” ratais.

Kurį laiką jie važiavo tylėdami, mąsliai dairydamiesi į prošal bėgančius senųjų Kauno pastatų vaizdus, gėrėdamiesi dailiai sutvarkyta Laisvės alėja, meiliai besišypsančiomis damomis už kavinukių vitrinų, smalsiai stebėdami begalines parduotuvių, kirpyklų, restoranų, kino teatrų iškabas, atkakliai kviečiančias užsukti maloniam pinigėlių išleidimui. „Na, o ar nebūdavo kokių nesusipratimų ar netikėtumų, Kaune ėmus kursuoti „konkei?“, – Algirdas nepasikuklino užduoti konduktoriui nepatogų klausimą.

„Būdavo visko…“, – nutęsė konduktorius, ir nelabai noromis patikslino: „Retsykiais koks žioplesnis žmogelis užkliūdavo už bėgių, ir papuldavo po vagonų ratais, o vienas-kitas neatsargus keleivis kartais iškrisdavo iš vagono, ir buvo smarkiai sužalojamas, o dar rasdavosi tokių niekadėjų, kurie savanoriškai griūdavo po ratais, kad gautų kompensaciją už sužeidimus“.

Kaip ir dera solidžiam miesto viešajam transportui, “konkė” turėjo savųjų tramvajų depą.

„Matau, kad gatvėmis jau rieda ir automobiliai, ir autobusai: ar pavyks „konkei“ atlaikyti jų konkurenciją?“, – domėjosi atvykėlis. „Išties, tamsta, esat labai pastabus“, – pagyrė Algirdą bendrakeleivis Jakovas, ir pakomentavo: „Kaune automobiliai pradėjo važinėti 1919-aisiais, o dar po penkerių metų ėmė kursuoti autobusai, tad manome, kad jau netrukus – 1929-ųjų balandžio 15-ąją – vyks iškilmingas „konkės“ uždarymas, kuriam kauniečiai atsakingai ruošiasi: vyrai ketina patys vagonus tempti, o ir miesto valdžia dalyvaus, orkestrui smagiai grojant“.

„Tai ar manote, kad tramvajaus Kaune netrukus nebeliks?, – nustebusiu balsu pasidomėjo Algirdas. „Na, yra visokių planų, rimtai mąstome ir apie elektrinio tramvajaus linijos nutiesimą“, – išdidžiai dėstė Jakovas, čia pat pridurdamas: „Yra paskaičiuota, kad Kaunui reiktų net aštuoniolikos vagonų kursuoti maršrutais iš Rotušės į Panemunę ir iš Ukmergės gatvės į Rotušę, tačiau visas šis sumanymas kainuotų net puspenkto milijono litų, tad esu tikras, kad neatsiras pinigų tokiai prabangai“.

Bene populiariausias “konkės” maršrutas buvo Geležinkelio stotis – Rotušės aikštė, tačiau bėgiai driekėsi ir kitose gatvėse.

„Na, tamsta, nenusiminkit“, – „konkei“ privažiavus Rotušės aikštę, pokalbį baigė konduktorius, paaiškindamas: „Mums vadovybė jau pasakė, kad jau kitais metais, taigi 1930-aisiais, Kauno valdžia perims iš privačių bendrovių autobusų eismo organizavimą, tad jie netruks tapti populiariausiu ir pigiausiu miesto transportu kauniečiams, o ir visiems Kauno svečiams.“ Maloniai pasišnekėję, vyrai žvaliai išliko iš vagono, ir mandagiai atsisveikino rankų paspaudimu, o Algirdas dar ir katiliuką kilstelėjo, metęs įdėmų žvilgsnį į besitraukiančios istorijon „konkės“ sąstatą: netrukus jo nebeliks…