Bet kuris pasivaikščiojimas po praeitį, nerandant joje sąsajų su šiandiena, neaptinkant įgyvendintinų dabartyje idėjų, yra niekas kitas, kaip pastenėjimas ir padejavimas „kaip anksčiau gerai buvo, kai aš jaunas/jauna buvau“, todėl ir šįkart ieškosim primirštų puikių sumanymų, kurie, žiūrėk, ims ir darsyk išvys dienos šviesą. Leisdamiesi neeilinėn kelionėn į Lietuvos praeitį, pasiimsime kartu vaikų šypsenas, gerą keliaujančių nuotaiką, gardžius valgius, pasikviesime dailiai apsirengusias padavėjas ir pasitelksime malonią aplinką. Pažadu visiems pačius pozityviausius įspūdžius, o ir retrospektyvių kadrų bei prisiminimų nepagailėsiu. Tad imkite mažuosius už rankučių, pirma pasitikrinę ar pasivalėte batus – juk lankysimės ne bet kur, o ypatingose kavinėse – ir traukiam vaišintis bei aplinka gėrėtis. Skubančius į vilniškę Pamėnkalnio gatvę, kur carinės imperijos metais statytame name sklinda vaikų juokas ir balsai, paprašysiu kantriai lukterėti, mat savąją išvyką pradėsime Laisvės alėjoje Kaune, nes tam yra svarios priežastys: labai tikėtina, kad būtent ši vaikų kavinė gali tikėtis reinkarnacijos šiais laikais. Taigi veriame „Pasakos“ – taip vadinta pirmoji vaikų kavinė Lietuvoje duris prieš geras šešias dešimtis metų, kai šioks-toks ideologinio speigo atlydys leido išsiskleisti drąsioms ir novatoriškoms idėjoms – tokia ir yra kauniečių akimirksniu pamėgta „Pasaka“.
Pirmojo “Pasakos” interjero (7-ojo dešimtmečio pradžioje) autoriai – Eugenijus Survila ir Vida bei Filomena Ušinskaitės.
Kuris mūsų vaikystėje nenorėjome bent trumpam atsidurti pasakoje, pabuvoti tarp stebuklingų jos veikėjų, patirti nuostabius nuotykius? Pirmieji sumaniai įgyvendino šią mažylių svajonę kauniečiai, įrengdami vaikučiams skirtą jaukią kavinukę, kurios sienas puošia lietuvių pasakų motyvais: antai vienoje sienoje nupiešti pasakos „Išėjo tėvelis į mišką“ herojai. Jaukumo patalpai teikia spalvoto stiklo šviestuvų skleidžiama šviesa, raibuliuoja keli akvariumai su žuvytėmis, čiurlena fontanėlio vanduo, o vaikams pritaikytus nedidukus stalus bei kėdes puošia meškinų, šunų, dramblių atvaizdai, o salės gilumoje vilioja stiklinė vitrina su tokiais gardžiais pyragaičiais! Už šią jaukią ir pozityvią erdvę dėkojame ypatingą šilumą ir nuoširdumą savajai kūrybai suteikusiems dailininkams Filomenai Ušinskaitei ir Eugenijui Survilai, bei architektei Vidai Ušinskaitei. Pirmieji vaikų kavinės lankytojai pataria mums paragauti gardžius pieno kokteilius stiklinėse su šiaudiniais šiaudeliais, bei skanias pieniškas dešreles su bulvių koše ir burokėliais: nors vaišės ir neįmantrios, tačiau jų kuklumą atpirks malonus apsilankymo vaikų kavinėje jaudulys.
Rekonstruotoje “Pasakoje” buvusiuose vitražuose iškart atpažinsi gracingą ir švelnią moters ranką: jų autorė – menininkė Filomena Ušinskaitė.
Laiko nesustabdyt, ir neatsuksi jį atgal, tad rodyklės sukasi nenumaldomai, primindamos, kad nuo kauniškės „Pasakos“ atidarymo jau prabėgo gera dešimtis metų, ir mums metas sugrįžti į neatpažįstamai pasikeitusią – ir tik į gerą! – pirmąją lietuvišką kavinę vaikams. Porą metų užtrukusi rekonstrukcija išties pasakiškas permainas atnešė: dailininkė Filomena Ušinskaitė ir architektė Vida Ušinskaitė dekoravo kavinukę eilėraščio „Senelės pasaka“ motyvais, tad pagrindinėje salėje – „Pasakoje“ dabar jau veikia ir bufetas tėvams! – įrengti keturi trikampiai „namukai“ , padabinti šviečiančiais Filomenos Ušinskaitės vitražais. O kokie įspūdingi grafiniai kontūriniai ornamentai puošia sienas, dekoruotas liaudies meno motyvais: verpstėmis, saulutėmis, eglėmis, paukščiais!
Ir mažieji, ir vyresnieji “Pasakos” lankytojai sužavėti nuostabia aplinka, gardžiais patiekalais ir mandagiu dailiai pasidabinusių padavėjų aptarnavimu.
Gi nauji tamsaus medžio stalai suderinti su reguliuojamomis kėdutėmis, aptrauktomis žaliu gobelenu, mums primena samanotus kelmus! Stalo vidurys paaukštintas – ten žydi gėlynėliai – o jo pakraščiuose, vaikams prieš akis, mirga gėlių ornamentai iš stiklo, sukurti dailininkės Jūratės Ušinskaitės. Daugybe lempučių išmargintos lubos žiba it žvaigždėtas dangus, gi vaikų baldus puošia veidrodžiai su žaismingais katinais, o balti „snaigių“ piešiniai sienose primena apšerkšnijusį lietuvišką mišką, stebuklingai atsverdami ryškiaspalvius vitražus ir tamsius baldus: neužpykit ant manęs, mieli ponai, bet tokį pasakiškai nuostabų interjerą gali sukurti tik jautrių ir talentingų moterų-menininkių komanda.
Po rekonstrukcijos atsivėrusi “Pasaka” atima žadą ir mažiesiems, ir tėveliams – tiek čia nuostabių meno kūrinių.
Pasakų nameliai dvišlaičiais stogais žėri visomis vaivorykštės spalvomis: Filomenos Ušinskaitės vitražai S.Nėries „Senelės pasakos“ motyvais traukte traukia į juos mažuosius, nepaliaujančius zyzti: „Mama, tėti, noriu į namelį, tik į namelį, na, palaukim to namelio!..“ Taigi į „namukus“ nutįsusios ilgokos eilutės, nes patekusieji į juos jaučiasi kaip devintam danguj: „namuke“ sutelpama aštuoniese, o šviesu jame nuo šviečiančio trikampio vitražo, tad čia taip jauku ir šilta…
Mažylių tėveliams skirto baro interjeras žavi jaukumu.
“Pasakos” interjeras nepadarytų gėdos ir po pusšimčio metų.
„Pasakos“ padavėjos irgi kuria mums pasakišką nuotaiką, apsirėdžiusios dailiais karalaitės arba Raudonkepuraitės rūbais, tad jau laikas mums mielai padavėjai diktuoti įspūdingą mūsiškį užsakymą: „Zuikio“ blynai, „Nykštuko“ blyneliai, lietiniai su džiovintais baravykiukais, želė su plakta grietinėle, „Buratino“ kotletai su baltu padažiuku ir bulvių koše, įdaryti abrikosais ir puošti džiovintomis slyvomis, „Gaidelio“ salotos, pieniškos dešrelės, lietiniai su džiovintais baravykais, grietinėlė su šokoladu. O jau kaip mums šiandien pasisekė: kadangi lankomės „Pasakos“ atsidarymo po rekonstrukcijos dieną, tad visi vaikai šiandien bus nemokamai vaišinami ledais! Vaišindamiesi, klausysime malonaus dėdės – dramos teatro aktoriaus – sekamų pasakų, nes šiandien juk savaitgalis!..
Dairydamiesi “Pasakoje”, galim drąsiai teigti: lietuvaičiai sugeba kurti europinio lygio interjerą.
Mūsiškio laikrodžio rodyklės virpa it gitaros stygos, norėdamos paisyti chronologijos, ir peršoka į vilniškį „Nykštuką“ – stebuklingon „Pasakon“ mes dar sugrįšime kiek vėliau – nes šis jau atveria duris prieš nepilnus šešis dešimtmečius. Nebus sunku rasti dar carinės imperijos laikais statytą vaikų kavinės pastatą: ne tik didoka iškaba žymi „Nykštuko“ buveinę, bet ir Egidijaus Talmanto sukurtas dailus metalinis nykštukas, pasilipęs virš įėjimo, pašvies mums kelią įvairiaspalvėmis žibinto šviesomis.
Visi vaikų kavinių interjerai fantastiškai originalūs ir įdomūs, tačiau žinomiausias visgi “Nykštuko”.
„Nykštukas“ sutinka mus pasidabinęs ne tik nuostabiais piešiniais, bet ir daugybe vaikus žavinčių atrakcijų: erdviais akvariumais, tarp dviejų didžiulių langų voveraitėms įrengtame miškelyje su rateliu joms pabėgioti, iš lietuviškos magnetolos slindančiomis „Pasakų senelio“ istorijomis, ir, aišku, gardžiais, oi kokiais gardžiais valgiais vaikams! Atstovėję ilgokoje erdvėje, įteikę savuosius apsiaustus bambeklei rūbininkei, skubėsime prisėsti ilgokoje šešiasdešimties vietų salėje, ir besišypsančiai padavėjai išvardysime šiandienį mūsų užsakymą.
Žaismingą “Nykštuko” iškabą sukūrė Egidijus Talmantas, o įspūdingą sieninę freską – dailininkų pora: Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius.
Kas gi išmargino ilgą „Nykštuko“ salės sieną ryškiomis pasakų herojų figūromis? Pasidarbavo darni menininkų pora – Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius: taip, tie patys, kurie jau po kelerių metų sukurs vieną įspūdingiausių sieninės tapybos Lietuvoje kūrinių – freską Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Mieli tėveliai, nesibijokite prisėsti ant iš pirmo žvilgsnio trapių baldų „Nykštuke“, nes Lietuvos baldžiai jau nuo senų laikų garsėja tvirtais ir stilingais baldais, na, o šių autorius – architektas Laimutis Ločeris, meniškais darbais papuošęs ne vieną stilingą viešąją erdvę Vilniuje.
Senojoje dokumentikoje galime aptikti ir “Nykštuko” voveraičių, ir papūgėlių, ir akvariumų kadrų, tačiau visus juos nurungia tapyba pasakų motyvais.
Jokiu būdu negaliu nepaminėti dar dviejų „Nykštuko“ krikštatėvių–architektų Zigmanto Liandzbergio ir Jono Kriukelio, o štai kas sukūrė dailius, pasakų personažus primenančius rūbus padavėjoms, jau ir nebepamenu… Na, gana man čia visokius faktus minėti, ir pavardes vardyti: antai, maloni padavėja, užsidėjusi kepuraitę su varpeliu, jau deda ant mūsiškio stalelio sultinuką su makaroniukais, žemaičių blynus, vaisių koktelį, pieno bei šokolado gėrimus, vaflinius pyragaičius ir ledus, tad kimbam į valgius, klausydamiesi mielo papūgėlių narvelyje klegesio…
“Nykštuko” lankytojams įsiminė bambeklė rūbininkė ir paslaugios bei mandagios padavėjos, dėvinčios stilingus rūbus.
Tiek „Pasakoje“, tiek „Nykštuke“ ne tik pasibūti, bet ir apsigyventi būtų galima, tačiau laikas mums keliauti uostamiestin, kur ne tik nauja kavinė vaikams atidaryta, bet net atskiras pastatas jai pastatytas, jo autorius – architektas Ramūnas Kraniauskas. Jo projektuotiems Klaipėdos pastatams būdingos tradicinę lietuvišką architektūrą primenančios medžio detalės, autorius nevengia atkartoti ir ikikarinį klaipėdiškių pastatų stilių. Pasiklausyki, ką pats architektas papasakos mums apie jo suprojektuotą klaipėdiškę vaikų kavinę: „Du gaidelius“ dariau kaip mažą kaimišką pilaitę iš daug namų, dėjau tuos stogelius, kad visa erdvė judėtų.
Klaipėdiškiai “Du gaideliai” vieninteliai vaikų kavinių tarpe turėjo savąjį pastatą, suprojektuotą tradiciniame – “liaudiškame” – stiliuje.
Taigi viduje sukurta didelė erdvė, kaip rūmai vaikams.“ Architektui antrina ir interjero autorius Zigmas Rutkauskas: „Kartu su architektu sugalvojome baseinėlį su fontanėliais, klaipėdiečiai dailininkai Juozas Vosylius su Vidu Pinkevičiumi sukūrė spalvingas freskas… (žinomos dainelės motyvais – mano pastaba)“ Baldai „Dviejuose gaideliuose“ pritaikyti vaikams, minimalistiniai, tačiau tvirti, tad ir tėveliai gali drąsiai sėstis. Koks žaismingas ir pakilus interjeras, kiek jame dėmesio vaikų dvasinei darnai, pozityviam nusiteikimui, estetiškos aplinkos supratimo ugdymui, bendravimo jaukumui! Bravo kūrėjams!
Kaip ir kitos trys didmiesčiuose veikusios vaikų kavinės, klaipėdiškiai “Du gaideliai” – fantastiškai populiarūs ir mėgiami.
Prieš pusę amžiaus atsidarę „Du gaideliai“ yra itin populiarūs – prie pastato vingiuoja ilga į vidų norinčių pakliūti vaikų ir tėvų eilė, tačiau laukiantieji gali pasigrožėti priešais kavinę stovinčia skulptoriaus Dmitrijaus Jefremovo kurta medine skulptūra „Du gaideliai“. Na, o laimingieji, jau pakliuvę vidun, veltui laiko neleidžia, ir, iki valios pasigrožėję baseinėliais su meniškais fontaniukais, ima užsisąkinėti skanius, na, be galo skanius valgius! Šiandieną „Gaidelių“ valgiaraštyje – visų pamėgti valgiai: pieno kokteiliai, žalė drebučiai su grietinėle, kavos gėrimai, sriuba su frikadelėmis, na, ir, žinoma, įvairiausi pasakiško gardumo pyragaičiai…
“Dviejų gaidelių” pastatas yra išliks, o interjero laukia liūdna lemtis…
Ar gardžiai pavalgėte, klausydamiesi šaltinėlio ramaus čiurlenimo ir vaikų klegesio, apgaubti gaivinančios žalumos ir jaukios prieblandos, puse ausies gaudydami atėjusių pabendrauti su mažaisiais literatų ir dailininkų pasakojimus? O atėjusio pralinksminti vaikus klouno pokštai ar prajuokino jus, o gal labiau susidomėjote edukaciniu renginuku, lydimu smagios, neįkyrios muzikos? Aha, jūsų akys labiau krypo į senuosius Disnėjaus animacinius filmukus?.. Bet labiausiai jums patiko piešimui skirta erdvė, ir dar atmintin įstrigo kiekvieno staliuko apipavidalinimas savotišku atskiru „namuku“? Nuostabūs gi tie „Gaideliai“…
Vaikų kavinės “Sigutė” Šiauliuose architektė Apolonija Nistelienė, pano liaudies pasakų motyvais autorė Marytė Ladigaitė-Vildžiūnienė.
Bekeliaudami namolio, imkim, ir garsiai pamąstykim: ar imtųsi kurios nors galingos įmonės, savivaldybių talkinamos, atkurti fantastiško populiarumo lydėtas vaikų kavines, juk sentimentai joms gyvi kelių kartų atmintyje? Na, ir vargu ar rastumėte geresnę vietą reklamuotis vaikiškų knygų leidėjams, rūbų vaikams siuvėjams, vaikiškų gardėsių gamintojams. Ką manote jūs? Dalinkitės idėjomis komentaruose.
(Pabuvoti vaikų kavinių praeityje bei pasvajoti apie jų atgimimą mums talkino AIDAI.LT fotoarchyvas.)
