Didmiesčiuose veikusios vaikų kavinės buvo beprotiškai populiarios. Nuotraukose: “Pasakos” oficiantė; “Nykštuko” interjeras.
Bet kuris pasivaikščiojimas po praeitį, nerandant joje sąsajų su šiandiena, neaptinkant įgyvendintinų dabar idėjų, yra niekas kitas, kaip pastenėjimas ir padejavimas „kaip anksčiau gerai buvo, kai aš jaunas/jauna buvau“, todėl ir šįkart ieškosim primirštų puikių sumanymų, kurie, žiūrėk, ims ir darsyk išvys dienos šviesą. Leisdamiesi neeilinėn kelionėn į Lietuvos praeitį, pasiimsime kartu vaikų šypsenas, gerą visų nuotaiką, gardžius valgius, pasikviesime dailiai apsirengusias padavėjas ir pasitelksime malonią aplinką: pažadu jums visiems pačius pozityviausius įspūdžius, o ir retrospektyvių kadrų bei prisiminimų nepagailėsiu papasakoti. Tad imkite mažuosius už rankučių, pirma pasitikrinę ar pasivalėte batus – juk lankysimės ne bet kur, o ypač išskirtinėse kavinėse – ir traukiam vaišintis bei aplinka gėrėtis.
Pirmąjį “Pasakos” interjerą 7-ojo dešimtmečio pradžioje nuotaikingai dekoravo talentingieji Eugenijus Survila ir Vida bei Filomena Ušinskaitės.
Skubančius į vilniškę Pamėnkalnio gatvę, kur carinės imperijos metais statytame 24-ame name sklinda vaikų juokas ir balsai, paprašysiu kantriai lukterėti, mat savąją išvyką pradėsime kauniškėje Laisvės alėjoje, ir tam yra svarios priežastys: labai tikėtina, kad būtent ši vaikų kavinė gali tikėtis reinkarnacijos šiais laikais. Taigi veriame „Pasakos“ – taip vadinta pirmoji vaikų kavinė Lietuvoje duris – prieš geras šešias dešimtis metų, kai šioks-toks ideologinio speigo atlydys leido išsiskleisti drąsioms ir novatoriškoms idėjoms – tokia ir buvo akimirksniu kauniečių pamėgta „Pasaka“.
Rekonstruotoje “Pasakoje” buvusiuose vitražuose iškart atpažinsi švelnią ir subtilią moters ranką: jų autorė – menininkė Filomena Ušinskaitė.
Kuris mūsų vaikystėje nenorėjome bent trumpam atsidurti pasakoje, pabuvoti tarp stebuklingų jos veikėjų, patirti nuostabius nuotykius? Pirmieji sumaniai įgyvendino šią mažylių svajonę kauniečiai, įrengdami vaikučiams skirtą jaukią kavinukę, kurios sienas puošia lietuvių pasakų motyvais: antai vienoje sienoje nupiešti pasakos „Išėjo tėvelis į mišką“ herojai. Jaukumo patalpai teikia spalvoto stiklo šviestuvų skleidžiama šviesa, raibuliuoja keli akvariumai su žuvytėmis, čiurlena fontanėlio vanduo, o vaikams pritaikytus nedidukus stalus bei kėdes puošia meškinų, šunų, dramblių atvaizdai, o salės gilumoje vilioja stiklinė vitrina su tokiais gardžiais pyragaičiais!
Po rekonstrukcijos atsivėrusi “Pasaka” atimdavo žadą ir mažiesiems, ir tėveliams – tiek būta nuostabių meno kūrinių.
Už šią jaukią ir pozityvią erdvę dėkojame ypatingą šilumą ir nuoširdumą savajai kūrybai suteikusiems dailininkams Filomenai Ušinskaitei ir Eugenijui Survilai, bei architektei Vidai Ušinskaitei. Pirmieji vaikų kavinės lankytojai pataria mums paragauti gardžius pieno kokteilius stiklinėse su šiaudiniais šiaudeliais, bei skanias pieniškas dešreles su bulvių koše ir burokėliais: nors vaišės ir neįmantrios, tačiau jų kuklumą atpirks malonus apsilankymo vaikų kavinėje jaudulys.
Žvelgdami į “Pasakos” interjero nuotraukas, galime drąsiai teigti: prieš keliasdešimt metų lietuvaičiai sugebėjo kurti europinio lygio kavinių aplinką.
Mūsiškio laikrodžio rodyklės virpa it gitaros stygos, norėdamos paisyti chronologijos, ir peršoka į vilniškį „Nykštuką“ – stebuklingon „Pasakon“ mes dar sugrįšime kiek vėliau – nes šis jau atveria duris prieš nepilnus šešis dešimtmečius. Nebus sunku rasti dar carinės imperijos laikais statytą vaikų kavinės pastatą: ne tik didoka iškaba žymi „Nykštuko“ buveinę, bet ir Egidijaus Talmanto sukurtas dailus metalinis nykštukas, pasilipęs virš įėjimo, pašvies mums kelią įvairiaspalvėmis žibinto šviesomis.
Visi vaikų kavinių interjerai buvo fantastiškai originalūs ir įdomūs, tačiau žinomiausias visgi buvo “Nykštuko”.
„Nykštukas“ sutinka mus pasidabinęs ne tik nuostabiais piešiniais, bet ir daugybe vaikus žavinčių atrakcijų: erdviais akvariumais, tarp dviejų didžiulių langų voveraitėms įrengtame miškelyje su rateliu joms pabėgioti, iš lietuviškos magnetolos slindančiomis „Pasakų senelio“ istorijomis, ir, aišku, gardžiais, oi kokiais gardžiais valgiais vaikams! Atstovėję ilgokoje erdvėje, įteikę savuosius apsiaustus bambeklei rūbininkei, skubėsime prisėsti ilgokoje šešiasdešimties vietų salėje, ir besišypsančiai padavėjai išvardysime šiandienį mūsų užsakymą.
Žaismingą “Nykštuko” iškabą sukūrė Egidijus Talmantas, o įspūdingą sieninę freską – dailininkų pora: Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius.
Kas gi išmargino ilgą „Nykštuko“ salės sieną ryškiomis pasakų herojų figūromis? Pasidarbavo darni menininkų pora – Birutė Žilytė ir Algirdas Steponavičius: taip, tie patys, kurie jau po kelerių metų sukurs vieną įspūdingiausių sieninės tapybos Lietuvoje kūrinių – freską Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“. Mieli tėveliai, nesibijokite prisėsti ant iš pirmo žvilgsnio trapių baldų „Nykštuke“, nes Lietuvos baldžiai jau nuo senų laikų garsėja tvirtais ir stilingais baldais, na, o šių autorius – architektas Laimutis Ločeris, meniškais darbais papuošęs ne vieną stilingą viešąją erdvę Vilniuje.
Senojoje dokumentikoje galime aptikti ir “Nykštuko” voveraičių, ir papūgėlių, ir akvariumų kadrų, tačiau visus juos nurungia tapyba pasakų motyvais.
Jokiu būdu negaliu nepaminėti dar dviejų „Nykštuko“ krikštatėvių–architektų Zigmanto Liandzbergio ir Jono Kriukelio, o štai kas sukūrė dailius, pasakų personažus primenančius rūbus padavėjoms, jau ir nebepamenu… Na, gana man čia visokius faktus minėti, ir pavardes vardyti: antai, maloni padavėja, užsidėjusi kepuraitę su varpeliu, jau deda ant mūsiškio stalelio sultinuką su makaroniukais, žemaičių blynus, vaisių koktelį, pieno bei šokolado gėrimus, vaflinius pyragaičius ir ledus, tad kimbam į valgius, klausydamiesi mielo papūgėlių narvelyje klegesio…
(Svečiavimąsi žaviose vaikų kavinėse pratęsim jau netrukus, o šioje kelionėje praeitin mums talkino AIDAI.LT archyvo nuotraukos.)
Turite prisijungti norint komentuoti.