Malonus buvo tas pirmokėlio jaudulys, kai išsirikiavome mokyklos kieme, už mūsų nugarų sustojus abiturientams, o ir daili laibakojė mergaitė priešaky taip žavėjo akinančiai baltais kaspinais. Tuomet dar nežinojau, kad tai būsima bendraklasė Aušra, su kuria mokysimės toje pačioje klasėje iki pat baigiamųjų egzaminų. Tiesa, Aušra daug laiko praleisdavo ne Lietuvoje, mat profesionaliai sportavo – treniravosi dailųjį čiuožimą – tad po keletą mėnesių būdavo sporto stovyklose, kur sąlygos treniruotis dailųjį čiuožimą bei trenerių lygis buvo palankesni, nei Vilniuje. Nelengva Aušrai buvo neatitrūkti nuo mokyklinės programos, tad vienas-kitas tiesmukesnis mokytojas, galbūt net pavydėjęs išvaizdžiai merginai būsimos sportinės karjeros, nepraleisdavo progos įgelti manajai geraširdei klasiokei.
Nuotraukos centre – Aušra, o aš pasikavojau jai už nugaros.
Būsimieji pirmokėliai pirmųjų mokslo metų pradžios šventėje.
Gyvenimas mūsų kaip žydėjimas vyšnios, tad ir nekantraujam gyventi, renkamės į tolimas šalis vedančius kelius: prieš keletą metų vykusiame bendramokslių susitikime smagu buvo pasišnekėti su Airijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse įsikūrusiais bičiuliais. Visgi vienos klasiokės tąkart neišvydau, o taip norėjosi ją pakalbinti, nes socialiniame tinkle atsirandančios nuotraukos užmindavo kirbančią mįslę: kaip gi sekasi Aušrai, jau senai nutekėjusiai į tolimąją Meksiką? Dabar nieko nenustebinsi, kad jaunimas – o ir ne vien jis – ryžtasi apsigyventi egzotiškomis mums atrodančiose šalyse, o kaip gi būta anuomet, kaip dar tebegyvavo jau aižėjanti sovietų imperija? Kviečiu patogiai atsisėsti su arbatos puodeliu rankoje, nes mūsiškis pašnekesys su ketvirtą dešimtmetį Meksikoje gyvenančia Aušra užtruks ilgėliau, o ir bus tirštai prisodrintas nuoširdžių emocijų bei nesuvaidintų įspūdžių.
Meksikos gamta įspūdinga ir kerinti, kaip ir pati Aušra.
Kokį išsilavinimą, be viduriniojo, esi gavusi?
Pabaigusi vilniškę 22-ą vidurinę mokyklą 1986-ais, tais pačiais metais įstojau į Maskvos kūno kultūros institutą, ketverius metus truko mokslas, kad tapčiau profesionalia sporto treniruočių dailiojo čiuožimo trenere ir sporto masažiste. Mokslus baigiau 1990-ais, kai sovietų sąjunga jau ėmė braškėti.
Kada nutarei išvykt gyventi tolimoje šalyje?
Įstojusi institutan, susipažinau su būsimu vyru, po poros metų ištekėjau, mums gimė sūnus Alema. Mokslams pasibaigus, 1990-ais mudu su vyrui išskridom nuolatinam gyvenimui į Meksiką, sūneliui tebuvo dveji metukai.
Kaip sutiko vyro artimieji, kokios pagalbos sulaukei ir kokių pastabų?
Atskridusi į Meksiką, nemokėdama ispanų kalbos ir nežinodama daugumos vietinių tradicijų bei įpročių, jau ketvirtą dieną pradėjau dirbti dailiojo čiuožimo trenere. Manasis vyras kišenėje teturėjo šimtinę dolerių, nes atskridom su trimis krepšiais daiktų – iki šiol pamenu, kad net pagalvę atsivežiau, dabar net juokas ima nuo tokių prisiminimų – ir dvejų metukų sūneliu. Aš pas savo tėvelius Vilniuje gyvenau labai gerai, pinigų niekada netrūko, o atvykus Meksikon, vyras iškart man pareiškė: „Aš nesu joks milionierius, tad nusileisk ant žemės, ir pradėk dirbti“. Buvau apstulbusi, bet susipratau kitos išeities neturinti, nes yra vyras, yra sūniukas, tad reikia kalti pinigėlius. Manoji anyta, moteris su didelėm vaikystės traumom, mane nuolat priekaištaudavo kiek galėdama. Ne geriau eilgėsi ir (dabar jau buvęs) vyras bei jo keturi broliai (jų šeimoje būta penkių brolių). Mano šešuras buvo geros sielos žmogus, bet girtuokliavo kasdien, ir labiau mėgo tinginiauti, nei dirbti. Mano (dabar jau buvusi) anyta niekada nedirbo, o ir stikliuko neatsisakydavo, tad išties buvo labai sunku, kad nuolatos nėra pinigų.
Kas naujoje aplinkoje tau pasirodė įdomu, neįprasta: kas maloniai nustebino ir ko pasigedai?
Man labai sunku buvo priprasti prie vietinio maisto, tad bene metus valgiau vien batoną su uogiene. Vėliau po truputį pradėjau priprasti, ir dabar valgau jau viską. Meksikiečių virtuvė yra išties turtinga, bet aš, kaip tikra lietuvaitė, nuolat pasigaminu namuose šaltibarščius, išsikepu kugelį , išsiverdu kopūstų sriubą. Mėgstu pati gaminti valgyti, tad pasigirsiu, kad esu sulaukusi daugybės pagyrų, kad gaminu labai skaniai. Tiesa ta, kad dabar turiu laiko pasigaminti savo mėgstamus lietuviškus patiekalus, bet kol turėjau vyrą ir du augančius vaikus, teko dirbti vos ne dešimtį valandų be jokių poilsio dienų, o dar tvarkiau namus, nupirkdavau maistą, saugojau vaikus – veždavau ir parveždavau abu iš mokyklos – o kur dar išskalbti ir išlyginti visų rūbai… Po tiekos rūpesčių, nebeturėdavau jėgų ir laiko kasdien gaminti dvejus pietus: meksikietiškus šeimynykščiams, lietuviškus sau.
Mane smarkiai nustebino Meksikoje, kad žmonės automobiliu važiuojantys žonės – ypač menkiau išprusę – atidaro langą ir ramiai išmeta šiukšles tiesiai ant gatvės, deja, tokia „tvarka“ gyvuoja iki šiol, nors gyvenu čia jau ketvirtą dešimtmetį. Man tokia „praktika“ nemaloni ir iki šiol erzina, bet tokių nevalyvų žmonių yra gausu, ir jų elgesį nepakeisi.
Ėmusi gyventi tolimoje šalyje, pasigedau ir ilgėjausi mūsų lietuviško gyvenimo, kai su tėveliais bei broliais savaitgalį važiuodavom į Trakus pailsėti prie ežero. Tėveliai ir broliai bei sesuo visados mane girdavo, buvau jų saulutė ir darbščioji bitelė. Atskridus Meksikon, vyro šeimyna ėmėsi mane „perauklėti“, nes, jų supratimu, nes buvau prastai išauklėta, teturėjau dvidešimt dvejus metus, taigi labai jauna ir neturinti gyvenimiškos patirties.
Tolimojoje Meksikoje įsikūrusiai lietuvaitei teko įveikti nelengvus likimo vingius, tačiau Aušra išliko žavi ir gyvybinga.
Kokie vietinių kultūriniai, mentaliteto ypatumai labiausiai buvo ir tebėra prie širdies, ir ko jiems trūksta?
Apskritai meksikiečiai nėra dideli darbo entuziastai, turi polinkį patinginiauti, aišku, yra ir labai darbščių žmonių, be tikrai ne dauguma. Jeigu meksikietis pasakys „tuoj padarysiu, padėsiu“, tai išvertus į lietuvių kalbą, tas jų „tuoj“ gali tęstis mėnesį ir ilgiau, bet vistiek pasakys „tuoj padarysiu“. Paskambini meksikiečiui ir paklausi jį: „Ar greit atvažiuosi?“ „Jau tuoj, tuoj, esu čia pat – už namo kampo“, – atsakys. Atvažiuoja už nepilnos valandos… Jeigu svečius pakvieti į namus antrai valandai, tai pirmieji ramiais veidais ateis kokią ketvirtą ar penktą, ir tai jiems visiškai įprasta. Savo ruožtu, jei tu ateisi į svečius laiku, tai rasi šeimininkus dar pižamas tebevilkinčius, nes ateiti reikia pavėlavus porą valandų. Atėjusi į svečius, visus turi apeiti, pasisveikinti ir moteris pabučiuoti į skruostą moteris, o vyrai tik ranką paspaudžia. Jei kurią nors moterį nepabučiavai, vadinasi tamsta neišauklėtas.
Čia labai įprasta, kai einant pėstute dailiai moteriai, pravažiuojančiame automobilyje esantys vyrai ima švilpti, tuo parodydami, kad jiems patinki, o ir esi graži. Kitas mentaliteto mentaliteto trūkumas yra tas, kad dažnas yra linkęs pasisavinti kito turtą, todėl sunkiai sekasi įveikti kyšininkavimą. Na, o jeigu kur nors ką nors pamiršai, tai beveik garantuota, kad grįžęs to daikto jau neberasi. Šalis didžiulė, joje net 125-i milijonai gyventojų, o sostinė, kurioje aš gyvenu dabar, tai 25-i milijonai gyventojų, ir, deja, labai daug Meksikoje vargingai gyvenančių, nepasiturinčių žmonių.
Visgi meksikiečiai yra nuoširdžiai linksmi ir jiems patinka švęsti, dainuoti ir šokti, turbūt net kraujyje jie turi šokėjų geną. Lietuvos žmonėm sunku suprasti, kad yra daug meksikiečių, bijančių savuoju automobiliu važiuoti atostogauti, nes yra daugybė autostradose siautėjančių gaujų, kurios apsimeta policininkais, išlaipina automobilio ir jį pagrobia. Dažnai pasitaiko ir monių pagrobimo atvejų, tuomet iš giminių reikalaujamos didelės sumos pinigų, o jei nesumokama, tai pagrobtuosius nužudo. Dėl gaujų karų kasdien žūsta nuo pusšimčio, iki šimto žmonių, mat kariaujama su kitomis gaujomis dėl kvaišalų platinimo teritorijų. Bet gyveni žmogus, ir pripranti prie tokios kasdienybės, o ir dėkui Dievui, kad man niekados nėra nutikę kažko panašaus.
Kas Meksikoje žavi, tai Karibų jūra, kurią galima pavadinti tikru rojumi Žemėje. Į kurį pajūrį benuvažiuosi, atsidursi prie vandenyno – Ramiojo arba Atlanto – kurio vanduo fantastiškai šiltas. Per Naujuosius dauguma vietinų važiuoja arba skrenda prie jūros, mat oro temperatūra tuomet būna apie 30 laipsnių šilumos, o jau vandenėlis – šiltesnis, nei arbata.
Nepastebimai bėgo metai, ir maža daili mergaitė virto žavia, elegantiška moterim.
Kaip sekėsi (ar nesisekė) mokytis kitą kalbą, kas pagelbėjo?
Išmokti kalbą nebuvo taip sunku kaip gali pasirodyti: buvau jauna, 22-ų metų, o ir dirbti pradėjau jau ketvirtą dieną po atvykimo, tad manieji mokiniai ir padėjo pramokti ispanų kalbą. Po trejų mėnesių jau daug ką suprasdavau, ir pradėjau kalbėti, tiesa, su klaidom, bet žmonės čia supratingi, ir, matydami užsienietį, stengiasi suprasti, patarti.
Kaip sutiko tavo artimieji Lietuvoje žinią, kad susiejai gyvenimą su užsieniečiu?
Iš Maskvos paskambinau namo, atsiliepė tuomet mama, o aš jai išpyškinau naujieną: „Mama, aš išteku, ir skrisiu gyventi į Meksiką“. Mama praverkė visą naktį, o tėvelis vėliau man papasakojo seseriai sakius „aš niekur savosios sesutės neišleisiu“, mat manoji sesuo 19 metų už mane vyresnė – tai mano nuostabioji sesuo Leokadija. O štai tėvelis apsidžiaugė ir pasakė: „Na, dabar ramiai galiu numirti: jau visi mano vaikai turi savo vyrus ar žmonas“. Bet tais laikais buvau tik 22-ų metų, tad maniau ne tik kalnus nuversianti, bet ir visą pasaulį pajudysianti: tiek jėgų, svajonių, ambicijų turėjau savyje, nemačiau nieko neįveikiamo. Pagelbėjo man ir tai, kad tėveliai mane auklėjo meile, augau be jokios baimės, ir visada maniau galinti pasiekti trokštamą tikslą.
Aušra nepamiršta gimtosios šalies ir dažnai apsilanko Lietuvoje.
Kaip sekėsi šeimoje suderinti požiūrius į vaikų auginimo bei auklėjimo tradicijas?
Šis reikalas buvo išties sunkus. Mano tuometis vyras buvo, kaip čia teisingiau pasakius, save patį įsimylėjęs. Nuolat primindavo man, kad jis yra meksikietis ir abu mūsų sūnūs yra meksikiečiai, nors manasis pirmagimis pasaulį išvydo vilniškio Antakalnio ligoninės akušerijos skyriuje. Aš esanti europietė, tad, atseit, nieko neišmananti apie meksikiečių auklėjimą: dabar jau aiškiai suprantu, kad tai buvo akivaizdus manipuliavimas mano trapia padėtimi, esant už tūkstančių kilometrų nuo gimtinės. Taigi, nebuvo lengva sutarti, mat aš buvau pratusi duoti viską vaikams geriausia, ką tik sugebėdavau parūpinti, nes taip buvau išauklėta savųjų tėvelių, o vyras apskritai nieko neduodavo nei vaikams, nei man. Per trisdešimtį metų nebuvo nupirkęs nei vienos kalėdinės dovanėlės nei vaikams, nei man! Kai galų gale man atsivėrė akys, supratau, kad manimi manipuliuojama, o kiek daug visko permasčiau ir galop susivokiau… Jau penkeri metai, kai esu išsituokusi, bet visdar mokausi perprasti žmogiškosios psichologijos subtilybes. Pasidžiaugiu, kad man visgi atsivėrė akys, ir aš pasikeičiau kardinaliai.
Dabar gyvenu nuostabiai: turiu ramybę, esu laiminga ir sveika, o už nugaros patirti išties sunkūs pergyvenimai, mat per porą metų nuo infarkto pasimirė manasis 65-ių metų amžiaus brolis, o prabėgus tik keturiems mėnesiams po jo mirties, jau manąją mamą teko laidoti. Po mamos netekties praėjus tik mėnesiui, galutinai apsisprendžiau skirtis su vyru, kuris įsiutęs puolė mane su peiliu rankose, smarkiai sužalojo du rankos pirštus, teko juos operuoti. Vienas pirštas puikiai išgijo, o kito visiškai ištiesti negaliu, nes buvo pažeisti raiščiai. Po antpuolio prabėgus pusmečiui, pasimirė kitas mano brolis, kuriuo visi didžiavomės – buvo geriausias visų Skandinavijos šalių šachmatų didmeistris. Dar po aštuonių mėnesių Vilniuje mirė mano sūnus Arūnas, buvęs Amerikos jaunių geriausiu ledo ritulininku. Nuostabus mano vaikas – dabar jis mano angelas, kuris mane saugo kasdien
Kaip vertini šiandieninę savo buitį, emocinį komfortą, ar manai pritapusi vietinėje bendruomenėje?
Šiuo metu esu laiminga, sveika ir mylima. Metai bėga, ir jau puikiai suprantu, ko noriu ir ko nebe. Išmokau save mylėti ir palepinti. Dabar draugus renkuosi tik tuos, kurie mane maloniai stebina, iš kurių galiu pasimokyti. GYvenimo laikas yra brangus, tad mebedomina žmonės, tempiantys mane atgal, žemyn. Jau daugiau nei 32-us metus gyvendama šiame pasaulio kampelyje, esu laiminga, harmoninga ir čia pritapusi. Yra bendruomenė lietuvaičių, skirtingais keliais atvykusių gyventi į Meksiką, mes dažnai rengiame susitikimus, išties nuostabios lietuvaitės čia.
Mums įprastas ir malonus lietuviškas šaltukas Aušrai yra jau egzotika po karštos Meksikos saulės. Nuotraukose – Aušra prie Galvės ežero Trakuose.
Kokius esminius būdo skirtumus įžvelgi tarp lietuvių ir meksikiečių, kuo mes – ar jie – sumanesni?
Majų civilizacija, arba kultūra, buvo viena iš pagrindinių civilizacijų, susiformavusių senovės Mesoamerikoje. Kultūra labai išsiskiria savo sudėtingomis rašybos sistemomis, skaitinėmis ir kalendoriaus naudojimu, taip pat įspūdingu menu ir architektūra. Meksikos saloms būdingos simbiotinės kultūros, pavyzdžiui, kukurūzai, čili, moliūgai, pupelės, kakava, platus plunksnų naudojimas drabužiams gaminti, o astronominių kalendorių naudojimas yra sudėtinga ikiispaninė dekoratyvinė ir karinė metalurgija, kurios pagrindą sudaro bronza, auksas ir sidabras. Meksikos kultūros lopšys buvo mezoamerikietiškas postklasikinis miestas, susikūręs senoviniame Tekskoko ežere, esančiame Meksikos slėnyje apie 1325 m. Meksikos-Tenočtitlano įkūrimo metais iki 1521 m., kai Meksikos miestas ir kultūra atiteko ispanų užkariautojams. Meksika pasižymi aukštais kalnais, jų yra net šešiolika, o ir vulkanų veikiančių yra keturiolika, auksčiausias “pico de orizaba” siekia 5675-us metrus.
Kur ir kaip įprastai leidžiate laisvalaikį, kur esat nukeliavę, kokius valgius mėgsti?
Laisvalaikį praleidžiu teatruose, koncertuose lankausi, tankiai apsilankau mėgstamuose restoranuose, pasmaguriauju išties nuostabia meksikietiška virtuve. Savaitgaliais važiuoju į mišką prisikaupti energijos ir pakvėpuoti švariu oru! O kai turiu kelias dienas poilsio, stengiuos nuvažiuoti kur nors automobiliu, nes už keturių valandų kelio yra nuostabus miestas Acapulco prie Ramiojo vandenyno. Ten ištisus metus 30-35-i laipsniai šilumos, šiltutėlis vanduo. Dar turiu nedideli sodelį prie namų, jame auga slyvos, obelys, mandarinmedis, citrinmedis, penkis avokadų medžiai (labai skanūs naminiai vaisiai), persikas, figmedis. Mėgstu prižiūrėti savąjį sodelį, nes esu tikra lietuvė.
Palinkėsiu tau geriausios kloties, lauksim apsilankant Lietuvoje, juk neužilgo dar vienos mokyklos baigimo metinės.
