Pramoniniame kvartale greta dabartinės Kalvarijų gatvės, anuomet pavadintos bolševikėlio F.Dzeržinskio vardu, buvo susibūrę net kelios galingos, ne vieną tūkstantį darbuotojų turinčios įmonės – „Sigma“, „Kuro aparatūra“, Autotransporto remonto gamykla – tad senutėlė dvidurė „Škoda“ net braškėdavo, veždama gausų būrį šių įmonių darbuotojų iš maniškio Antakalnio. Laikytis už turėklo nereikėjo, nes važiuodavom susigrūdę it silkės skardinėje, tad rūbų sagoms ir užtrauktukams tekdavo oi koks nelengvas išbandymas tempimu. Porą mėnesių taip kasdien važinėjau į Autoremonto gamyklą, kur su porininku kniedijome stabdžių kaladėles, pirma išgręžę jose skyles 1953-ų metų gamybos – jau daugiau nei trijų dešimtmečių senumo – staklėmis. Visgi šįkart norėčiau papasakoti ne apie darbo sąlygas vėjo košiamame gamyklos ceche ar iš pat ryto truktelėjusius vynelio remontininkus, o apie spalvingą populiariausio sostinėje viešojo transporto – troleibusų – raidos istoriją, dosniai pamargintą įdomiomis peripetijomis.
Savivaldos rinkiminėje kampanijoje teko išgirsti pasakorių sekamas utopijas apie sostinę be transporto kamščių ar nemokamą viešąjį transportą (kažin, kiek dešimčių milijonų reiktų tokiam sumanymui įgyvendinti, ir kur jie būtų rasti?), visgi bene kiekvienam mūsų tenka rečiau ar dažniau naudotis viešuoju transportu – troleibusais, kurių atsiradimo ir plėtros Vilniuje istoriją žinome anaiptol ne kiekvienas. Apžvalgą padalinsiu į du etapus: troleibusų transporto statistinę-faktinę istoriją, bei vieno ilgiausiai troleibusų parke dirbusio vilniečio prisiminimus.
Viešojo transporto maršrutų plėtra dažniausiai prasideda nuo susisiekimo su geležinkelio stotimis, taip įvyko ir Vilniuje.
