Charlovo saloje (tęsinys)
Dar vienas Charlovo salos „stebuklas“ buvo jūros potvyniai ir atoslūgiai, kuriuos stebėjau pirmą kartą gyvenime. Du kartus per parą jūra čia pakyla apie 3 metrus, o po to vėl nusileidžia. Šis mėnulio traukos sukeliamas jūros „alsavimas“ ypač gerai matomas sekliose pakrantėse. Vienoje jų ilgai stebėjau ir fotografavau neįprastus šio reiškinio reginius. Atoslūgio metu čia „apsinuogindavo“ keliasdešimt metrų pločio jūros dugno juosta. Tuomet joje buvo matyti dideli apvalūs akmens rieduliai apaugę įvairiaspalviais jūrų dumbliais. Vieni jų priminė plačius rudus kaspinus, kiti buvo tarsi storų spalvotų siūlų kuokštai dengiantys riedulius, dar kiti buvo pakrantėje bangų sumėtyti į krūvas, ir tokie patys kaip pas mus Palangos pajūryje. Kai kurių stambesnių riedulių paviršius buvo ištisai aplipęs balianusais vadinamų vėžiagyvių kriauklėmis. O tarp riedulių esančiose nedidelėse įdubose su jūros vandeniu buvo galima rasti mažų žuvelių ar kitokių jūros dugno gyvių. Visi jie laukė grįžtančios jūros.
Autoriaus nuotraukos
