Užgriuvus įvairioms negandoms – karai, ligos, epidemijos, nelaimės ir kt. – žmonės melsdavosi ir prašydavo Dievo užtarimo. Vilniuje pagrindinė maldos vieta buvo prie Aušros vartų stebuklingo Švenčiausios Mergelės Marijos Dievo motinos paveikslo.
Net ir Pirmo pasaulinio karo metu, kai vokiečių kariuomenė artėjo prie Vilniaus, „prie Aušros Vartų suklaupę minios žmonių prašė stebuklingosios Panelės Švenčiausios užtarimo“. Na ir kas, kad „vokiečių orlaiviai nuolat skraidė ant Vilniaus, kartais mėtydami ir sprogstančius kiaušinėlius – bombas”.
Ir net paskutinę dieną prieš vokiečiams užimant miestą, „visos bažnyčios buvo atviros per dieną ir naktį, be paliovos ėjo pamaldos. Apie Aušros Vartus, kur randasi brangiausia Lietuvos šventenybė— stebuklingas Šv. Panelės [paveikslas], klūpojo ant kelių daugtūkstantinė minia ir balsiai meldės. Lygiai ir cerkvės buvo atadaros. Visur bažnyčiose ir cerkvėse tūkstančiai maldininkų. Netuščios buvo ir žydų sinagogos bei maldų namai. Ypač prisikimšus buvo chorališkoji sinagoga ant Zavalnos (dabar Pylimo g.) gatvės“.
Paskutiniai rusijos kariuomenės daliniai iš miesto traukėsi pro stotį ir Aušros Vartų gatve iš penktadienio į šeštadienį (rugsėjo 4 į 5 d.) išauštant. Rugsėjo 5 d. 10 val. ryte Ukmergės keliu per Žaliąjį tiltą atvyko Vilniun vokiečių kariuomenės dalis, „kokie 5 pulkai, mažo skaičiaus oficierių [karininkų] vedama, su armotomis ir kulkosvaidžiai traukė per Aušros bromą geležinkelio linkui paskui rusų kariuomenę”.
Kelis metus buvo ramybė. Tik tiek, kad dabar sunku įsivaizduoti, bet tuo metu per Aušros Vartus vyko intensyvus visokių įmanomų transporto priemonių judėjimas. Važinėjo vežikai bričkose (Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vartoti „brika“, „brikelė“ ir „šventadienis vežimas“ 
), kariniai lengvieji automobiliai, motociklai ir sunkvežimiai.
), kariniai lengvieji automobiliai, motociklai ir sunkvežimiai.O dabar šiokios tokios įdomybės apie lentomis grįstą Aušros Vartų gatvę, apie pamaldumą ir apie per Aušros Vartus pravažiuojanti transportą:
„Tiktai viena gatvė Vilniuje tėra medinė – tai Aušros vartų gatvė. Kad stebuklinga Švenčiausioji Panelė galėtų ramiai žiūrėti į meldžiančias pagalbos aveles, kad nebūtų gaišinamos maldos prašančiųjų apgynimo ir paguodos. Kurie meldžiasi visados klupo priešais vartus, ar lyja, ar saulė kaitina, didžiame karštyje ir giliame sniege. Dievo motina maloniai žvelgia žemyn iš auksinių savo apdarų, galvą kiek palenkusi į šoną, siauras, ilgas rankas sukeitusi ant krūtinės. Smulkus, liaunas Aušros vartų Švenčiausiosios Panelės veidas. Paskirtomis valandomis ir dienomis ji pažvelgia žemyn, laimindama ir priimdama padėkas. Į jos ausis skamba senos bažnytinės giesmės, kaip jos žmonės yra sudėję didžiame savo varge ir rykaujančiame džiugavime. Ji šypsosi vos matomai, maloniai, apreiškiančiai, nuolankiai. Dideli apdarai tik žiba, žėri nuo prikabinėtų auksinių ir sidabrinių aukų, didelių ir mažų širdelių, rankelių, kojelių – stebuklingos jėgos, žmonių vargų ir dėkingo džiaugsmo atvaizdavimas.
Kunigas baltu arnotu stovi prie altoriaus, baltai aptaisyti berniukai mosuoja mažais variniais katiliukais, vaizdą apsupa skystas rūkas, kaip plonas baltas permatomas audeklas. Baltas smilkalas nusileidžia gatvėn. Vyrai be kepurių, susiėmę rankas, pakelia galvas aukštyn; moterų akys žiba slėpiningu laimingumu; einantieji pro šalį nusiima kepures; persižegnoja, šnibžda maldas. Palengva važiuoja vežėjai pro vartus, tyliai ritasi ratai gatve. Tiktai pervažiavęs medinė dalį gatvės ir užvažiavęs ant akmenų, vežėjas vėl užsideda kepurę – už dviejų šimtų žingsnių nuo Švenčiausiosios Panelės – timpteli vadžias ir paleidžia arklį risčia. Iš toli girdėti trinktelėjimas, dundėjimas – suvirpa Aušros vartai, didelis pilkas vežimas bildėdamas ritasi siaura gatve … pūsteli į ragą. Dievobaimingieji žmoneliai kalba poterius, o akimis seka vokiečių automobilį su pilku vežėju, kareiviu vokiečiu. Taip dunda karas į maldas – nepermainysi.
Tą dundėjimą ir drebėjimą jaučia ir klūpąs kunigas, ir jam patarnaujantieji berniukai. Nuo kiauravėjo sumirga didžių geltono vaško žvakių liepsna … Kur dingo malonus smilkalo kvapas? Ir vėl trenksmas ir dundėjimas, kaip nuo šimto vežimų: kitas automobilius ritasi pro vartus. Priešaky ant balto lauko žiba raudonas kryžius. Išblyškę, nuvargę veidai išsikišo iš vežimo ir akylai žvelgia į Aušros Vartų Panelę Švenčiausiąją. Kaip sapne ji žiūri žemyn į tą trenksmą, kurs žiauriai ardo tylą. Kunigas užtraukia baltas užkabas [užuolaidas], išadytas auksu ir sidabru, ir uždaro plačiai atidarytas jos buveinės langus. O anie apačioje dar vis tebeklupo prieš žibančius užkabus, uždarytus langus, panašius į auksą. Jie žino, kad už tų užkabų aukso apdaruose su brangiomis aukomis ji girdi jų maldas … laimina … gaivina … priima.“
Tai štai tokie trumpi reikalai apie Aušros Vartus. Bus dar kažkada pasakojimas apie visokias religines procesijas.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Krajus dega: JAV lietuvių atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje išeivių spaudoje, Vilnius: Bonus animus, 2022 m., Darbininkas 1916 m., Naujienos 1915 m., Jonas Basanavičius, Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija,. 1851-1922 m., Vilnius: Baltos lankos, 1997 ir Dabartis 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 369 puslapiai beveik be iliustracijų.
