Tundroje
Tundra yra vadinama gamtinė zona esanti Europos, Azijos ir Amerikos šiauriniuose pakraščiuose. Joje gausu įvairaus dydžio seklių ežerų ir pelkių. Dėl atšiauraus klimato, amžinojo įšalo ir trumpo augalų vegetacijos laiko tundros augalija yra skurdi, – čia nėra miškų, nors kartais pasitaiko neaukšti, kreivi beržynėliai. Dažniau sutinkami pusės žmogaus ūgio ar žemesni beržų-keružių ir įvairių karklų sąžalynai. Atviruose plotuose auga žemaūgės viksvos, daugiamečiai ir visažaliai augalai – viržiai, mėlynės, varnauogės, samanos, kerpės. Gyvūnų įvairovė taip pat maža. Bet kai kurie jų (pavyzdžiui lemingai) kartais būna gausūs. Iš nuolat gyvenančių paukščių būdingiausi yra baltoji pelėda, tundrinė kurapka, snieginė starta. Bet vasarą perėti čia atskrenda daugybė vandens ir pelkių paukščių. Tundrai būdingi žvėrys yra šiauriniai elniai, poliarinės lapės, baltieji kiškiai, lemingai.
Pamatyti tundrą ir jos gamtą visada norėjau. Tokia proga pasitaikė besilankant Septynių salų rezervate. Nors pabuvau Kolos tundroje tik porą dienų, džiaugiausiu, kad pavyko pamatyti ir nufotografuoti kai kuriuos būdingus jai gyvūnus –snieginę startą, tundrinę kurapką, šiaurinius elnius. Pastarieji, gelbėdamiesi nuo begalės tundros uodų ir kitų kraujasiurbių kaip ir kiekvieną vasarą buvo atklydę prie jūros.
Dienoraštis
1969.07.06
Jau savaitė, kaip nesulaukiame gero oro, ir ketvirta diena, kaip sėdime Bolšoj Lickij saloje, Potapos trobelėje. Lietus nelija, bet atšiaurus, beveik uraganinis vėjas vis neša ir neša iš šiaurės žemus debesis, atviroje jūroje baltomis keteromis putoja bangos. Pakrantėje šniokščia galinga bangų mūša. Gagų pūkai liko nerinkti šiaurės vakarinėje salos dalyje. Nors rasos nėra, rinkti juos negalime, nes išbaidysime pakrantės uolų plyšiuose pasislėpusias gagas su jaunikliais. Bandydami išplaukti į jūrą, jaunikliai būtų pasmerkti žūti putojančioje bangų mūšoje, kuri nepaliaudama milžiniška jėga daužė uolėtus salos krantus.
Mes praradome dienos ritmą. Nebėra nei ryto, nei vakaro, nei dienos, nei nakties. Dienos valandomis miegame, o naktį verdame košę, valgome, lošiame kortomis, vėl miegame. Produktai baigiasi, – nebeturime cukraus, lašinių. Dar liko truputis bulvių, kruopų, po porą skardinių kondensuoto pieno ir troškintos mėsos. „Gagos“ šiandieną turbūt nesulauksime, nes dabar jai pavojinga plaukti atvira jūra. Be to, rytoj ryte grįžta į Murmanską garlaivis „Vologda“, o „Gaga“ plauks jo sutikti.
Vakarop „Gaga“ vis tik atplaukė. Atplaukė mosikuodama savo trumpu stiebu, krypuodama per putojančias bangas. Valio mūsų kapitonui. Gavome produktų. Volodia atsivežė net du maišus miltų, ruošiasi žiemojimui. Aš tuo tarpu susiruošiau į žemyną, kur dabar daug šiaurinių elnių. Išplaukėme. Vėjo greitis – 8 balai. „Gaga“ kopia nuo vienos putojančios bangos ant kitos, kartais taip pasvyra, kad bortas semia vandenį, o mes įsikibę trosų vos laikomės. Vakare pasiekėme žemyną. Čia niekas mūsų nepasitiko. Netoli kranto stovinčioje mažytėje trobelėje visi miegojo. Man vietos nebuvo, tad išėjau į tundrą.
1969.07.07
Vaikščiojau po tundrą iki 10 val. ryto. Čia ji visai ne tokia kaip įsivaizdavau. Nuo pat pakrantės prasideda kalvos, kurios einant tolyn darosi vis aukštesnės ir atšiauresnės. Vyrauja daugiau ar mažiau augalijos pridengtas pilkas granitas ir rieduliai. Pradžioje apie 3 val. ėjau tolyn nuo jūros, po to pasukau į rytus ir keliavau iki Vojatkos upės, vėliau palei ją pasiekiau jūrą, ir jos pakrante grįžau į trobelę. Eidamas mačiau 13 šiaurinių elnių bandą, lapę, tundros kurapkų pulkelį, mažame ežerėlyje – porą juodkaklių narų. Ežerėlių čia labai daug, – beveik už kiekvienos kalvos. Slėniuose plyti ir užpelkėję plotai, kuriuos ypač mėgsta elniai. Šiauriniuose kalvų šlaituose dar daug sniego.
Grįžęs į trobelę, papusryčiavau. Emilija Nikolajevna Golovanova išėjo fotografuoti nedidelio pelkių paukštelio – plaukiko. Maskvietė Nataša, rašanti disertaciją apie Barenco pajūrio tilvikus, sėdi palapinėje prie kirliko lizdo, stebi jauniklių išsiritimą. Jai padeda Irina ir Marina. Stebi ištisą parą. Pragiedrėjo. Vėl išėjau į tundrą ieškoti elnių. Jie dabar ištisais būriais traukia prie jūros. Fotografavau juos įbridusius į jūros vandenį. Mačiau baltąjį kiškį. Vakare atplaukė Volodia su padėjėju. Juos atplukdęs pasienietis patikrino mano dokumentus. Vakare mes trise įrengėme guolį oloje, – priklojome lentų, angą užtraukėme brezentu ir buvo visai jauku. Pavalgę žuvienės iš siomgos, užmigome.
Autoriaus nuotraukos. Tęsinys netrukus.
