Jums teko važiuoti Lenkijon pro Kalvariją? Matėte vangiai besikrapštančius kelis kelininkus ir suvarytą gausią kelių techniką? Dardėjote vingiuotu ir išdaužytu laikinu keliu iki Lenkijos pasienio? Pasikeikėte, turbūt, iš širdies, tačiau kokia puiki magistralė prasideda Lenkijos žemėje! Kaip diena nuo nakties šis greitkelis skiriasi nuo nudrengtų Lietuvos magistralių, nors kadaise viskas buvo priešingai. Atvykėliai Lietuvon stebėjosi mūsiškiais „autobanais” („magistralėmis”, vok.), puikia kelio dangos kokybe, tiesa. eismas tuomet nebuvo toks intensyvus. Pajūrin nulėkdavai su vėjeliu, nes kelias Kaunas-Klaipėda baigtas 9-o dešimtmečio antroje pusėje, ir buvo puikios kokybės iki pat intensyvaus krovininio transporto eismo. Šiandieną lėkti autostrada A1 galima tik antrąja juosta, o ir ja ne visur, nes pirmoji malta išmalta sunkiasvorio transporto. Netrūksta jo ir Lenkijos greitkeliuose, tačiau jų danga lygutėlė (gal todėl, kad pakankamai nauja?).
Stenėjimo dėl lėšų keliams, tiltams ir viadukams prižiūrėti fone atsargiai, tačiau atkakliai pasigirsta balsai apie privataus ir valstybinio kapitalų „kooperaciją” kelių priežiūrai. Ką tai reikštų praktikoje? O gi nieką kitą, kaip koncesijos perspektyvą: antai, Vilniuje vargais negalais, po kelerius metus trukusių teismų, išstenėta Balsių gimnazija (pirmoji Vilniuje po 1990-ų) koncesijos „dėka” miestui kainuos pustrečio karto daugiau, nei statant savo lėšomis. Suskubo į atidarymo renginį, ir rėžė sau ditirambus tuometis meras Zuokas, švietimo ministras ir kiti funkcionieriai. Išties šventė: ketvirtį amžiaus nesugebėta augančiame Vilniuje pastatyti naują gimnaziją, o čia koncesijos būdu dar imta ir ištaškyta pustrečio karto didesnė suma! VALIO!
Kur gi dingsta kelių priežiūrai skirtos lėšos, ir kodėl tokia arši kova verda dėl, rodos, niekuo neypatingo Kelių direkcijos vadovo posto? Atsakymą rasite pamiškėse ir paežerėse išaugusiose kelininkų bei valdininkų pilaitėse, kartu besišildančiuose valstybiniais pinigėliais. Tik štai pamatavus asfalto storį ar kelio plotį, visuomet rasi nukrypimus, ir visuomet – į mažesnę pusę: asfaltas bei parengiamasis sluoksnis plonesni, kelio plotis – siauresnis. Ypač svarbus kelio kokybei bei ilgaamžiškumui skaldos–žvyro pagrindas klojamas minimalus, kad jau po kelerių metų būtų ką veikti, taisant pogarantinę kelio dangą. Neatmestina, kad suinteresuotos būsimų „pri(ch)vatizuotojų” grupės sąmoningai stekena kelių ūkį, taip rengdamos dirvą jo užgrobimui.
Ne prasčiau, nei transportininkai, žaidžia žaidimėlius energetikai, kurių kainodaroje pats nelabasis koją išsisuks, tačiau pelningumas muša lubas. Itin vertingiems – Lietuva juk tokia maža, kur dar rasi geresnius – energetikų vadovams patyliukais leidžiama supirkinėti valstybinių įmonių akcijas. Tai niekas kitas, kaip šliaužianti, pogrindinė šių įmonių „pri(ch)vatizacija”, nes nėra Lietuvoje tokio specialisto, kuriam nebūtų galima surasti pamainą. Verta prisiminti, kad energetikų atlyginimai vieni didžiausių rinkoje, viršinantys net finansų sektoriaus darbuotojų uždarbius, tad rasti pamainą tiems „vertingiesiems” energetikos asams nebūtų jokių problemų.
Daugel kalbėta apie didžiules eiles, modernios įrangos trūkumą, kuklias personalo algas medicinos srityje. Tiesa, tik valstybinės, nors dažnas medikas sumaniai derina darbą ir „valdiškoje”, ir privačioje medicinos įstaigoje. Reikia atlikti tyrimus – „ateisite pas mane į ligoninę, ten visa įranga yra” – o pinigėlius už konsultaciją aš paimsiu čia, privačioje įstaigoje. Reikės daryti sudėtingą operaciją – „paguldysim jus į ligoninę (ten ir ten), nes ten operacinė puikiai aprūpinta technika – o pinigėlius sumokėkite man čia, privačioje įstaigoje. Įrangos pirkimai už užaukštintas sumas, „negyvos sielos” personalo sąrašuose, nereikalingų etatų „saviems” prikūrimas – stekenti valstybinę mediciną esama daugybės šių ir kitų išmaningų būdų. O gal visgi privatizuoti ją, juk eilės, „išpūstas” personalas, neūkiškumas ir t.t.? O gal imti ir susitvarkyti, veiklą vykdyti ūkiškai, nebedirbti ir „valdiškoj”, ir privačioj?
Stebuklai darosi ir švietimo srity: niekaip nesibaigiant švietimo reformai, kadaise pradėtai dar liberalo G.Steponavičiaus vadovautos ministerijos, privačios mokyklos tarpsta, o municipalinėse dauguma mokytojų jau priešpensijinio amžiaus, atidirbinėja „iki pensijos”. Na, kiek yra kiekvienoje gimnazijoje ar porgimnazijoje pristeigta nereikalingų etatų saviškiams giminėms, žino tik tų įstaigų vadovai, bet užėjęs į dažną, pamatysi vietoj vienos budėtojos sėdint dvi ar tris: taip smagiau, o ir pasikalbėti yra apie ką. Siurbia biudžeto lėšas ir nedidukės, uždarytinos mažų miestelių mokyklėlės, kuriose mokytojų greitai bus daugiau nei mokinių, bet jas uždaryti nevalia – tik tuomet jų darbuotojai uoliai agituos už tą ar kitą partiją. Antai Vilniuje lenkakalbių mokyklų mokiniai vežiojami specialiu transportu į Vilniaus rajono mokyklas, nors galėtų sėkmingai miesto transportu nuvykti į vilniškes gimnazijas lenkakalbiams. Nematytas, bet vargu ar pagirtinas Vilniaus rajono savivaldybės dosnumas, tik ne lietuvių kilmės moksleiviams – šiems rajone mokymo įstaigų trūksta, ir niekas nesuka galvos dėl jų vežimo į lietuviškas mokyklas, kad ir Vilniun.
Asmeninių interesų viršenybė virš visuomeninių, nepotizmas ir savininkiškumas, atsakomybės ir kontrolės stoka – štai tikrosios problemų valstybinėse įstaigose priežastys, ir kol kas nematyti jokių prielaidų, kad naujasis seimas ir nauja vyriausybė imsis iš pagrindų keisti padėtį stabilumo link. Vargu, ar galima tikėtis pilietinio pareigingumo viršenybės prieš asmeninės gerovės siekį, kol Lietuvos politikoje tarpsta liberalizmu persisunkę partijėlės, pasivadinusios skambiais vardais, tačiau vienijamos atgrasiausios žmogiškos ydos – godumo.
AIDŲ fotoarchyvo nuotraukos
