Batsiuvys basas lieka, tad ir aš turėčiau pasakojimus apie vilniškius gyvenamuosius rajonus pradėti ne nuo gimtojo Antakalnio. Išties, pirmąją apybraižą parengiau apie daug kam neįdomiomis atrodančias Karoliniškes („koralus”), kuriose pusę amžiaus pragyveno senelio sesuo Stefanija, šiemet iškeliavusi Anapilin. Tačiau antakalniečiams parengėme kelis stendus apie rajono istoriją, tebestovinčius prie senosios klinikinės ligoninės, Tramvajų gatvės pradžioje ir kitur. Atėjo laikas Žirmūnams, kuriuose – šalia „Šaltinėlio” – gyveno manoji babulė, o šiandieną tebegyvena teta su tetėnu (jis dirbo žirmūniškėje „Vilmoje”, apie kurią jau parengiau apybraižą). Puikiai pamenu romantiškus persikėlimus keltu per Nerį vaikystėje, ir lipimą aukštais laiptais link Žirmūnų gatvės 59-o, kuriame kurį laiką gyveno dėdės šeima. Na, o jau mokydamasis inžineriniame, kartu su grupioku Vulfu prasiėjau nuo paneryje prigludusios vidurinės iki „Aukštaičių”, kur du studentai kaip reikiant pasišildė, ir tęsė geodezinės praktikos žygį atgal į panerį, nešini senučiu nivelyru. Skersai ir išilgai esu išvaikščiojęs man jaukų ir saugų (sovietmečiu tuo nepasižymėjo Užupis, Senamiestis, stoties apylinkės) rajoną, tad ketinu jums paporinti Žirmūnų istorijos aidus, bei parodyti jų praeities veidus, kuriuos, tikėtina, dar nesate matę. (Nuotraukoje publikacijos pradžioje – panorama link Antakalnio nuo Tuskulėnų, 1873 m.)
Žirmūnuose buvo įsikūrę kariniai miesteliai, kuriuose cariniu laikmečiu įrengtas ne tik oro uostas, bet ir kareivinių pastatai, išlikę iki šiol netoli Lukšio ir Sporto gatvių, o Rinktinės gatvės kiemuose esančiuose buvo įsikūrusi karininkija. Nuotraukoje regime karinį aerodromą Šiaurės miestelyje 1915-ais.
Tarpukariu dabartinėje Žirmūnų teritorijoje šeimininkavo jau lenkų legionieriai, plytėjo laukai ir keletas kelių, atsišakojančių nuo Verkių plento. Matome 4-o dešimtmečio žemėlapį – priedą Vilnių aneksavusios valdžios konfiskuoto vadovo po Vilnių. Pavadinimus autoriai lietuvino kaip mokėdami, tad kai kurie jų skamba kitaip, nei šiandieną, dalis išnykę arba neatpažįstamai pasikeitę, tačiau galime susidaryti aiškų menkai apgyvendintos vietovės vaizdą.
Vilniaus 1940-ų plane atrasime dažną gatvės pavadinimą, susigrąžintą Atgimimo laikotarpiu arba po valstybingumo atkūrimo. Vienas įdomesnių – kadaise Žvejuose buvęs Geležinio Vilko gatvės pavadinimas, šiandieną esantis pagrindinės miesto transporto arterijos vardu.
Vilniui skirtoje pažintinėje ir turistinėje literatūroje nerasime itin daug informacijos apie dabartinius Žirmūnus, kadaise buvusius priemiesčiu, visgi šiokias-tokias žinias pavyko aptikti. Pirmasis lietuviškas išsamesnis leidinys apie Vilniaus apylinkes (1958 m.) kelionę į Verkius pasakoja taip: „Kairėje tęsiasi neįdomios Šnipiškės su senomis siaurutėmis gatvelėmis ir paprastučiais nameliais daržuose bei sodeliuose. Dešinėje – plati lyguma, vadinamasis Karo Laukas (turėta omenyje Šiaurės miestelio teritorija). Šiame Lauke vykdavę kariuomenės paradai ir apžiūros. Čia Rusijos caras Petras I tikrinęs savo armiją, ėjusią švedų iš Lietuvos varyti. Čia ir Napoleonas 1812 metais prieš nelemtąjį žygį į Maskvą stebėjęs savo margą, įvairitautę kariuomenę. Tarybiniais laikais visas šis „Karo Laukas” tapo didelės, taikios statybos lauku – jame kyla nauji fabrikų korpusai, nauji namai.” Koks laikmetis, tokia ir retorika, o mes imame į rankas 1965-ų leidinuką „Turistui apie Vilnių”, ir skyrelyje „Vilniaus rytdiena” randame kelis įdomius sakinius: „Gyvenamieji rajonai ir toliau augs dešiniajame Neries krante, priešais Antakalnį. Jau iki 1968 m. čia vilniečiai gaus apie 200 tūkst. m2 gyvenamojo ploto. Trinapolio link išaugs dar vienas didelis mikrorajonas.” Berods, pats laikas mums pasidairyti į tuomečius Žirmūnų veidus.
1964-ų Vilniaus plane Žirmūnų vietoje išvysime besistiebiančius bokštinius kranus, tuomet rajono statyba vyko visu smarkumu. Dalis gatvių pavadinimų sovietizuota, apie šį reiškinį esame kalbėję anksčiau, neaplenkė jis ir Žirmūnus. 1977-ais pasirodžiusiame leidinyje „Vilnius. Turistui apie miestą” Žirmūnų istorija pasakojama taip: „Tačiau tikrai platų užmojį industrinė gyvenamųjų namų statyba Vilniuje įgavo nuo 1962 m., kai buvo pradėta tuo metu didžiausio mieste – Žirmūnų – gyvenamojo masyvo statyba. Beveik laisvi aukšto dešiniojo Neries kranto plotai priešais Antakalnį, palyginti netoli nuo miesto centro, buvo bene patogiausia vieta naujam gyvenamajam rajonui. Palei nutiestą plačią Žirmūnų gatvę suprojektuoti trys mikrorajonai. 1970 m. rudenį čia gyveno jau 40 tūkst. žmonių.”
Žirmūnų kvartalo D-18 nuotrauka anuomečiam leidinyje.
Skaitome toliau 1977-ų vadovą po Vilnių: „Labiausiai pavykęs antrasis (centrinis) Žirmūnų mikrorajonas, už kurį grupei Vilniaus architektų ir statybininkų buvo paskirta 1968 m. TSRS Valstybinė premija. Žirmūnai buvo dviejų Vilniaus kolektyvų – Miestų statybos projektavimo instituto ir namų statybos kombinato – vaisingo kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jų pagrindinis nuopelnas tas, kad projektuotojams pavyko sukurti kokybiškai naują seriją stambiaplokščių gyvenamųjų namų, o statybininkams – šį projektą įgyvendinti. Žirmūnuose Vilniaus architektai ir statybininkai tarė naują žodį industrinėje namų statyboje, praktiškai įrodė, kad kūrybiškas projektuotojų ir statybininkų bendradarbiavimas gali duoti puikių rezultatų.”
Senoje nuotraukoje matome kylančius Žirmūnų daugiabučius, paneryje pūpsantį seną namą, įplauką į užutekį garlaivių žiemojimui.
Lankydamasis pas tetą ir tetėną Žirmūnų 112-ame, pasidžiaugiau, kad atokiausias rajono kompleksas sparčiai renovuojamas, namai ne tik apšiltinami, bet ir stiklinami balkonai, remontuojamos laiptinės. Visgi Žirmūnų stambiaplokščiuose (nevadinkite „blokiniais” – tai netikslu) yra niuansas, kurio niekaip neišvengsi tokio tipo namuose – girdimumas it naujos statybos butuose. Beje, stambiaplokštė statyba išgyvena renesansą: būtent tokiu metodu iškilo masyvas daugiabučių priešais autobusų parką Verkių gatvėje, pastatyti keli namai Didlaukio gatvėje Baltupiuose ir t.t. Tai greičiausias statybos būdas, galintis būti pakankamai kokybišku, jei tinkamai užtaisomos sudėtingos sandaros siūlės tarp namo elementų. Deja, sovietmečiu dirbta smarkiai skubant, dvejomis pamainomis, tad vakarinėje dirbantys ne tik virino pasišviesdami prožektoriais, bet ir siūles užtaisinėjo prieblandoje. Rezultatą galite išvysti kad ir Karoliniškių daugiabučiuose, o ir Namų statybos kombinate gamintų namo elementų kokybė buvo labai pusėtina. Kodėl gi Žirmūnų naujakuriai – kaip ir dauguma butus gavusių piliečių – nepaprastai džiaugėsi įkurtuvėmis? Atsakymas paprastas: dažnas anuomet gyveno bendrabutyje arba nuomojo kambarį „be patogumų”, kuriame tekdavo kūrenti krosnį, praustis pirtyje, o žiemą drebėti medinėje tupykloje.
Anaiptol ne iš karto, tačiau harmoningai suplanuotuose Žirmūnuose buvo pastatyti prekybos ir paslaugų centrai „Žirmūnai”, „Šaltinėlis”, vėliau atsirado „Minskas”, nuošalioje vietoje laukė pirkėjų mano pamėgta „Astra”, į kurią užsukdavau pakeliui pas babulę. Nagus būtų nukapoję anuomet projektuotojams, jei rajone nebūtų vaikų darželių bei mokyklų – Žirmūnai šių nestokoja, o ir pats suplanavimas yra puikus žmogaus gyvenamosios aplinkos ir gamtos apsupties derinys. Įrengtas paplūdimys, rajoną su Antakalniu sujungė 1965-ais įrengtas konsolinis – unikalus statinys dėl sudėtingai pasiskirstančių statybinių įrąžų – tiltas bei ilgiausias Vilniuje Valakampių tiltas, baigtas 1972-ais. Abu inžineriniai statiniai tarnauja iki šiol, nors dėl nepriežiūros Valakampių tiltas yra suvargęs ir senai reikalaujantis kapitalinio remonto, kuriam merija niekaip neranda lėšų – matyt, laukia, kol driokstels žemyn kaip Kėdainiuose ar atsistos piestu kaip magistralėje prie Kauno?..
Ir žirmūniečiai, ir antakalniečiai buvo pamėgę nedidelį pliažiuką šalia Valakampių tilto, buvusį Antakalnio pusėje – šiandieną pliažiukas visas apaugęs.
Žirmūniečiai netruko pamėgti prekybos ir paslaugų centrą „Žirmūnai”, kuriame viliojo ir Kazimiero Valaičio kūriniais papuoštas restoranas. Apie tragišką garsiojo menininko darbų likimą esame kalbėję, neaplenkė žūtis ir buvusių „Žirmūnų” restorane. Na, o senoje nuotraukoje matome sovietmečio realijas: praėjus vos keliems metams nuo pastatymo, akį rėžia statybų brokas – dėl nesandaraus apskardinimo apibėgęs fasadas, suskilęs asfaltas, kreivai sukloti šaligatvio borteliai.
Matuojant šių dienų standartais, „Žirmūnų” pastatas nuostabos nekelia, tačiau anuomet tai buvo tikras modernizmo pliūpsnis.
Nuotraukos dėka dirstelėsim į „Žirmūnų” parduotuvės vidų: gana kuklus prekių asortimentas, gremėzdiškos metalinės dėžės buteliams.
Praradę architektūrinį veidą dėl gausybės reklamų ir pakeitimų, „Žirmūnai” galiausiai buvo nugriauti, bet ten buvusiame restorane spėjome apsilankyti.
Šiandieną „Žirmūnų” restorano interjeras atrodo santūrumo įsikūnijimu, tačiau tai netrukdė žirmūniečiams jame švęsti jubiliejus, išleistuves, vestuves.
Netruko tapti žvaigžde „Šaltinėlio” naktinis baras (anuomet jų Vilniuje būta tik kelių), kuriame dainavo tarpukario estrados grandas A.Šabaniauskas.
Žirmūnų pakraštyje įsikūrė parduotuvė „Šaltinėlis” ir to paties pavadinimo naktinis baras, kuriame koncertavo A.Šabaniauskas, V.Malinauskas.
Ant aukšto Neries kranto Žirmūnuose pastatyti devynaukščiai yra pirmieji Lietuvoje tipiniai mažų butų daugiabučiai, iškilę 1966 metais.
1976 m. pagal architekto Vytauto Gerlio ir inžinieriaus Jonio Bartlingio projektą, prie būsimojo Šilo tilto, iškilo Moksleivių techninės kūrybos namai.
Pasidairę į Žirmūnų praeities veidus, imame į rankas tuomečio sostinės „mero” Algirdo Vileikio 1986-ų knygelę apie Vilnių: „Pirmasis didelis gyvenamasis masyvas – Žirmūnai – išaugo dešiniajame Neries krante. Trijuose Žirmūnų mikrorajonuose 1970 metais jau gyveno 40 tūkstančių žmonių. Čia buvo įrengti patogūs prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo centrai. Transporto linijos rajoną sujungė su miesto centru. 1968 metais už centrinio Žirmūnų mikrorajono sukūrimą architektams B.Kasperavičienei, B.Krūminiui ir inžinieriui V.Zubrui paskirta TSRS valstybinė premija”. Gal ką rasime apie Žirmūnus 1972-ais pasirodžiusios „Vilniaus istorijos” antroje dalyje? Keli sakiniai yra: „1966-1969 m. buvo baigtos statybos Žirmūnų rajone… 1968 m. TSRS Architektų sąjunga Žirmūnų gyvenamąjį kvartalą D-18 pripažino pavyzdiniu.” Dar pasidairykim Žirmūnų erdvėse.
Akyliau įsižiūrėję, aštuntojo dešimtmečio nuotraukoje aptiksime didžiulį sovietinių kariškių užimtą plotą Žirmūnuose, Šiaurės miestelį, kuriame bazavosi tankų dalinys. Tolesniame kairiajame kampe matome vienaaukščius tankų garažus: kartais jie riedėdavo Neries pakrantėje buvusiu žvyrkeliu į Pabradės poligoną pratyboms, o 1991-ų sausį talkino KGB smogikams prie televizijos bokšto bei Televizijos ir radijo komiteto. Šiandieną bjauraus sovietinio inkliuzo Žirmūnuose neliko nei ženklo, bet tai jau kitos mūsų kelionės – į Žirmūnų pokyčius per pastaruosius dešimtmečius – objektas.
Dažnas vilnietis nežinojo, kad Žirmūnų šiauriniame pakraštyje prigludusioje parduotuvėje „Astra” galima rasti dailesnius rūbus, avalynę, galanteriją.
Senosios dokumentikos stopkadre matome Žirmūnų tilto kaimynystėje sutūpusias trobas, kurias praeitin nusineš prekybos centras „Minskas”.
Retronuotraukoje matome prekybos centro „Minskas” gelžbetoninio karkaso fragmentą ir kylantį daugiaaukštį, kuriame įsikurs parduotuvė „Gandras”.
Žirmūniečių gyvenimas gerokai pasikeitė patogesnėn pusėn, atidarius prekybos centrą „Minskas”, šalia kurio buvo knygynas, dietinė valgykla.
Sovietmečiu parduotuvių, įstaigų, įmonių pavadinimai turėjo būti skelbiami ir rusų kalba, tad „Minsko” pavadinimas 1975 metais irgi toks.
Neišvaizdžiai apsirengę vilniečiai bando rasti bent kiek gardesnį maistą neįmantrioje „Minsko” parduotuvės produktų pasiūloje (8-as deš.).
Panoraminėje 8-o dešimtmečio nuotraukoje matome baltus Žirmūnų mūrus ir išlikusius geltonų plytų pastatus, kuriuose kadaise būta kareivinių.
Statant Žirmūnus, projektuotojai numatė ir mokyklas, vaikų darželius, prekybos-paslaugų centrus, gydymo įstaigas, laisvalaikio centrus.
Darnus Žirmūnų suplanavimas yra tarsi priekaištas dabartiniams projektavimo peckeliams, ignoruojantiems visuomeninės infrastruktūros poreikius.
Septintojo dešimtmečio panoraminėje nuotraukoje (nuo Gedimino kalno) matome Žirmūnuose dirbančius kranus ir besistiebiančius namus.
Panoraminėje nuotraukoje Žirmūnai puikuojasi Moksleivių techninės kūrybos namais (kairėje), skęsta žalumoje ir garlaivių žiemojimo užutekis.
Šiauriniame Žirmūnų pakraštyje pastatyti penki dvylikaaukščiai sovietmečiu buvo prestižinio būsto etalonai dėl artumos Verkių parkui ir puikių vaizdų. Kairiajame nuotraukos kampe matome įmonės „Precizika” pastatą, priešais jį trykšta aušinimo tikslams įrengtas baseinėlis su fontanėliais.
„Šaltinėlio” prieigoje – kitoje Žirmūnų gatvės pusėje – buvęs baseinėlis su fontanėliais šiandieną apleistas, kadaise jame vaikai gaudė žuvytes.
Gerą pusšimtį metų Žirmūnų tiltas yra svarbus susisiekimui ir intensyviai eksploatuojamas inžinerinis statinys, jungiantis Žirmūnus ir Antakalnį.
Unikalios konstrukcijos rėminis-konsolinis Žirmūnų tiltas baigtas 1965-ais, šiandieną jis atlaiko daugybę kartų išaugusį transporto srautą.
Priešais Sluškų rūmus, kitoje Neries pusėje, kadaise buvo Žirmūnų pliažas, dabar moderniai įrengtas paplūdimys įrengtas arčiau Valakampių tilto.
Pirmąją kelionę Žirmūnų praeitin baigsime prie jų simboliu buvusio prekybos ir paslaugų centro, pabuvoti praeity mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
