Mūsų palydovas apsirengęs išties dabitiškai, vadovaujantis geriausiais mados standartais: dėvi dvieilį uždarą, aukštu kaklu, siekiantį klubus surdutą, po juo vilki trumpą liemenę, o viršutiniai puošeivos rūbai – ilgas apsiaustas su klostėmis nugaroje ir pelerina, raukiniais gulantys vienas ant kito. Nesu tikras, ar bus patogu taip apsirengus kartu su mumis ropštis į statų Neries kranto šlaitą, tačiau be dabitos mes šįkart neapsieisim, nes kelionę į Karoliniškių praeitį bei dabartį pradėsim nuo šio veikėjo pasakojimų. Nusiėmęs plačiabrylį galvos apdangalą, mūsų palydovas imasi pasakoti: „Prie malūno, perėjus tiltelį, teks ropštis į statų kalną, kurio viršūnėje stovi mūrinis namukas, o dar toliau – karčema šalia kelio. Vos prieš porą metų čia ošė dabar jau praretėjęs, dėl to gerokai netekęs žavesio miškas, bet eikime gilyn į mišką, į kairę nuo mūrinio namelio, dar medžiais apžėlusio šlaito link, ir mūsų žvilgsnis aprėps pasakiškai žavią ir plačią apylinkę. Iš gražių vaizdų, kurie atsiveria nuo Vilnių supančių kalnų – Šeškinės, Baufalo, Pilies, Bekešo ir kitų – patys didingiausi, kaip mums atrodo, yra du, kaip tik nuo šio, apie kurį dabar kalbame, ir nuo Pacų kalno, apie kurį papasakosime vėliau. Čia, apačioje, pro tankius miško medžius mėlynuoja Neries vandenys, kitapus jos miškas, regis, susilieja su horizontu, dešinėje, tarp miško ir nuogų kalnų, stūkso niūrūs Vingio griuvėsiai, kairėje bažnyčių bokštai ir miesto namai susijungia į nuostabią įvairialypę visumą, o žengus dar kelis žingsnius kairėn, pro medžių tankmę matyti Šeškinės kalnas, Justiniškių dvarelis, o tiesiai tolumoje tarsi permatomi švyti Kalvarijų bokštai ir Verkių rūmai. Beje, ten toksai stebėjimo taškas yra vienui vienas, ir reikia mokėti jį rasti. Bet koks žavus, nejučiomis verčiąs susimastyti ir prisiminti tas bokštų ir griuvėsių vaizdas. Ši vietovė vadinama Karoliniškėmis.“ (Nuotraukos viršuje – 6-9-o deš.)
(Nuotraukos – 8-9-o deš.)
Nejučia ir man kyla noras įsiterpti į tokį įdomų pasakojimą, norint blykstelėti savąja erudicija (visgi gido pažymėjimas – kišenėje): „Esu girdėjęs, kad senieji Karoliniškių gyventojai pasakoję, jog jų kaimas pavadintas šioje vietoje buvusio dvareli paveldėtojos Karolinos vardu – „Karolinka“, na, o kalbininkas Jonas Jurkštas šį vietovardį kildina iš XIX amžiuje veikusios Karolinų karčiamos. Šioje vietoje būta dvaro, o XIX amžiaus pradžioje stovėjo jūsų, garbusis pone, paminėta „Karčma Karolinov“, kuomet pačiame kaimelyje tebuvo tik trys sodybos, netoliese jų pūpsojo kelios Šaltūnų kaimo sodybos. Berods, antroje XIX amžiaus pusėje šioje vietovėje veikė plytinė dar yra žinoma, kad 1866-ais metais „Karolinkos“ karčemoje ir plytinėje gyveno šeši gyventojai: penki katalikai ir vienas stačiatikis, gi 1931-ais metais Karolinkos palivarke gyvens jau trisdešimt vienas žmogus.“
