Abidvi jos labai panašios, tad dvynes gali atskirti tik makiažo intensyvumą vertindamas, na, šiek tiek skiriasi ir akių judesiai: Propaganda mikliai šaudo akutėmis, o Ideologija stebeilijasi šaltu, it kobros, žvilgsniu. Prabangūs ir dailūs apdarai, įtartinai gausūs papuošalai (tikėtina – brangiųjų metalų padirbiniai), neskoningai smarkus pigių kvepalų dvelksmas, bei atidirbti vulgaraus viliojimo judesiai nesugeba paslėpti tikrosios seserų profesijos: nuo senų senovės abi užsiima ta pačia – seniausiąja – kurtizanių veikla. Vilioti bei spęsti žabangas Propagandai ir Ideologijai paslaugiai padeda prakutę funkcionieriai bei tauškaliai „partkomščikai“, tad pūsti miglą į akis seserys ir gerokai pramokę, ir be galo pamėgę. Šįkart pasiūlysime joms parankę, keliaudami į sesučių išdaigas ankstyvuoju sovietmečiu, tačiau mūsiškis mandagumas yra apgaulingas: iki valios pasisukioję po dvynių veiklos lauką, gerai įkrėsime joms į… skudurus (kol kas šiukštu neprasitarkit niekadėjoms apie mūsų planus, kad neimtų mėtyti pėdas ir slėptis už funkcionierių nugarų!).
Pasikvietę minėtas nesunkaus elgesio damutes, ir apsirūpinę senaisiais miestų planais, vaikštinėsim Lietuvos miestų – šįkart aplankysim Vilnių, Kauną bei kurortinius Druskininkus – dairydamiesi į gatvių pavadinimus, ir bandysime atrasti juose Propagandos bei Ideologijos darbelių atgarsius. Kviečiu itin aktyviais būti jaunosios kartos atstovus, vargu ar įsivaizduojančius, kiek karčios košės teko išsrėbti jų tėvams bei seneliams, dorojantis su veikliųjų sesučių darbeliais, valant jų paliktas sąšlavas. Taigi, apsišarvuojam dirbtiniu pakantumu, ir leidžiamės kelionėn po sostinės gatveles bei gatveles, vėliau nukakdami į Kauną, o paskiausiai aplankysim Druskininkus – tai visgi mažesnis miestas, tačiau šiuo bei tuo sugebėjęs aplenkti net didmiesčius.
(Nuotraukose: vilniškė Pilies gatvė XX amžiaus pradžioje, matomi po WWII nugriauti namai; M.Gorkio vardu pavadinta Pilies g. sovietmečiu.)
Šeštojo dešimtmečio leidinyje rasime Vilniaus centre nusidriekusį Stalino prospektą ir aibę kitų sovietinių svetimybių.
Propagandos bei Ideologijos patarti bei tam tikru būdu pamaloninti, nesiceremonino „partkomščikai“ keisti per ilgus amžius susiklosčiusius Vilniaus senamiesčio gatvių pavadinimus: bemaž pusę tūkstančio metų menanti Pilies gatvė bei Aušros vartų link vedanti Didžioji buvo pavadintos vienu – sovietinio rašytojo M.Gorkio (beje, mėgusio poilsį ne sovietiniuose kurortuose, o Italijoje) vardu, Domininkonų gatvei teko „revoliucionieriaus“ J.Garelio vardas, Pylimo gatvei – Komjaunimo, Naujamiesčio (Naugarduko) gatvei – Partizanų. Dailininkų ir fotomenininkų pamėgta šv.Kazimiero gatvelė, vingiuojanti šv.Kazimiero bažnyčios pašonėje, teks būti pavadintai bolševikinio perversmo Rusijoje dalyvio, vėliau atsiųsto rengti neramumus Lietuvoje, J.Vito vardu.
Nepamiršti liko ir tempę Lietuvą į SSRS guolį veikėjai: miesto širdyje esanti Jogailos gatvė buvo vadinama bolševikėlio V.Mickevičiaus-Kapsuko (vieno 1918 m. nesėkmingai kurptos „Litbelo respublikos“ veikėjų) vardu, o šalia Katedros aikštės esančiai nedidukei Barboros Radvilaitės gatvei buvo prikergtas Pionierių pavadinimas, mat netoliese buvo įsikūrę Pionierių rūmai (tiesa, ne pačiu sovietmečiu statytame, o nuo carinio laikmečio likusiame pirklio name). Vaikštinėdami Senamiesčiu, netrukus aptinkame ir Tiesos vardu pavadintą dabartinę Maironio gatvę, mat anuomet joje buvo įsikūrusi lietuviškosios kompartijos oficiozo „Tiesa“ redakcija bei tipografija.
Senamiestyje nuo viduramžių vingiuojančiai Dominikonų gatvei buvo prikergtas “revoliucionieriaus” Garelio vardas, pristatyta svetimkūnių.
Ilgai ieškoti netenka ir dviejų „Stalino saulės“ vežėjų vardais pavadintų gatvių: Vilniaus gatvei prikergtas L.Giros vardas, o Pamėnkalnio – P.Cvirkos, kurios pradžioje pūpso paminklas šiam bolševizmo fanatui. Neries pakrante driekiasi liūdinti Žygimantų gatvė, pavadinta Kaune sušaudyto bolševiko K.Poželos vardu, o vos tik pereisime Nerį kertantį tiltą, kaipmat atsidursime kruvino bolševikinio teroro pradininko F.Dzeržinskio gatvėje – taip anuomet buvo suniokotas Kalvarijų gatvės vardas. Dzeržinskiui ranką tiesia sovietinė partizanė M.Melnikaitė bei „revoliucionierius“ G.Gajus, o į kairįjį Dzeržinskio skverną įsikibęs pagrindinis „Stalino saulės“ gabentojas – J.Paleckis: jų vardais pavadintos gatvės vagoja Kalvarijas.
Sostinės centre tiršta buvo sovietinius veikėjus simbolizuojančių gatvių: istoriniai pavadinimai be gailesčio trinti iš žemėlapio ir atminties.
Iki valiai prisivaikščioję, vargu jau ar trauksim į Žvėryną, kur mus pasitiks itin prieštaringais gamtiniais bandymais pagarsėjęs sovietinis veikėjas I.Mičiurinas, o pasidairę tolumon, išvysime plačią Švitrigailos gatvę, pavadintą bolševizmo tvaiko pritvinkusio poeto V.Montvilos vardu, gi tolėliau boluoja Savanorių prospektas, visų vadinamas „krasnūcha“, mat Propaganda ir Ideologija prišnekino funkcionierius pavadinti jį Raudonosios armijos prospektu. Jau ėmę žiaukčioti ir žagsėti nuo sovietinių stabų gausos istoriniuose Vilniaus senamiestyje bei Centre, vėl „užsirauname“ ant Komunarų gatvės – dabar ji džiaugiasi A.Jakšto vardu, aptinkame ir J.Gagarino bei „revoliucionierių“ K.Didžiulio ir Z.Angariečio gatves (prie pastarosios riogso paminklas šiam NKVD budelių nukankintam veikėjui). Pro pat Katedros aikštę vingiuoja „proletarinio poeto“ J.Janonio gatvelė, nūnai besidžiaugianti jai puikiai tinkančiu istoriniu Šventaragio vardu. Užkliūva mūsiškis žvilgsnis ir už „Liepos 21-osios“ gatvės pavadinimo: pro senutėlę Lukiškių aikštę besidriekiančiai gatvelei buvo prikergtas šis pavadinimas, nes tądien 1941-ais Lietuva buvo inkorporuota į SSRS.
Pylimo gatvei “suteiktas” Komjaunimo vardas, bažnyčioje įrengtas kino teatras
Vilniaus gatvė pavadinta L.Giros vardu, nugriauti seni namai.
Matau, kad akivaizdžiai pradedate bodėtis Propagandos bei Ideologijos darbeliais sostinėje, tad kviečiu keliauti Kaunan, kur vėlgi dairysimės į lenteles ant namų, bandydami save įtikinti, kad kauniečiai sugebėjo geriau atsispirti. Miesto centran teks keliauti Savanorių prospektu, kuriam teko lietuvaičių itin nemėgstamas Raudonosios armijos prospekto vardas. Tik pakliuvę į istorinį pirklių miesto centrą, kaipmat aptinkame bolševikų stabo Lenino prospektą, tiesa, kauniečiams šįkart pavyko apginti Laisvės alėją, ankstyvuoju sovietmečiu pavadintą Stalino vardu, tad Lenino prospektas driekiasi Laisvės alėjos pašonėje, o ranka jam moja svirduoliuojančių „Keturių komunarų“ stovyklos, akimirksniu gavusios šmaikščią pravardę „Trys girti vieną blaivų veda“. Ir lietuviškajam Kaune niekur nedingsime nuo Propagandos bei Ideologijos šunybių: ir V.Kapsuko, ir M.Melnikaitės, ir M.Gorkio, ir I.Černiachovskio, ir Z.Angariečio gatvių pavadinimai dažną verčia raukyti kaktą ir košti pro dantis ne itin mandagius žodžius, nepakliūnančius į žodyną.
Septintojo dešimtmečio Kauno plane randame negailestingai pervardintas senąsias gatves, bet jau atsikratyta Laisvės alėjai prikergto Stalino vardo.
Turi kauniečiai ir vieną gatvę, kurios pavadinimo Vilniuje neaptiksi – tai I.Meskupo vardu „pakrikštyta“ miesto arterija, na, o nepažinojusiems šio veikėjo priminsiu, kad tai dar vienas bolševikiniu raugu prakvipęs asmuo (Icikas Šmuelis Meskupas-Adomas), Antrojo pasaulinio karo metais rengęs karines diversijas Lietuvoje, ir likviduotas nacių. Rodos, dar nepaminėtos liko Jaunosios gvardijos bei V.Montvilos gatvės, kuriai kompaniją palaiko šio veikėjo paminklinis biustas. Pagyrę kauniečius už sumanų atsparumą melagingiems Propagandos bei Ideologijos apžavams, sugebėjimą apginti vienos gražiausių Lietuvoje alėjų – Laisvės – pavadinimą, išrengiam kelin į Druskininkus.
Dainavos krašto perlas – sveikatingieji Druskininkai – įsikūrę išties nuostabios gamtos apsuptyje, o ir literatūros klasikas Vincas Krėvė pamalonino ne tik dzūkus, bet ir visus lietuvaičius nuostabiu rinkiniu – „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Rodos, neturėtų kilti jokių keblumų druskininkiečiams savąsias gatves gražiais senovės didvyrių ar kunigaikščių vardais pavadinant, tačiau sovietiniai kurorto funkcionieriai, pritvinkę Propagandos ir Ideologijos paskleistų bolševizmo apžavų, pasielgė kardinaliai priešingai – prifarširavo dailųjį miestą sovietiniais pavadinimais. Belieka tik spėti, ar toks sovietiškumas sietinas su trumpu Druskininkų buvimu Baltarusijos sudėtyje, ar su daugiataučiu „Liaudies deputatų tarybos vykdomuoju komitetu“ (dabartinės savivaldybės analogu sovietmečiu), tikėtina, prisodrintu Antrojo pasaulinio karo dalyviais bei kitais sovietofilais?
Išradingai sukurtame Druskininkų plane akys raibsta nuo besaikio pertekliaus sovietinių pavadinimų.
Negali atsistebėti „partkominių“ biurokratų uolumu, peršant lietuviškam miestui jokio ryšio nei su Druskininkais, nei su Lietuva neturinčių bolševikinių šulų ar sovietinių veikėjų priminimą: Druskininkuose rasime ir Lenino, ir M.Gorkio, ir Čkalovo, ir G.Kalininko, ir F.Engelso, ir G.Kirovo gatves – rodos, tiesiog lenktyniauta tarpusavyje, bjaurojant dailų miestuką svetimais vardais. Aišku, nepamiršti liko ir sovietiniai veikėjai L.Gira, P.Cvirka, F.Dzeržinskis, M.Melnikaitė, K.Požela, J.Janonis, V.Kapsukas, papilta dar ir „bendrinių“ – dažnam Lietuvos mieste sutinkamų – sovietinių gatvių pavadinimų: Komjaunimo, Tarybų, Gegužės 1-osios. Taigi visas istorinis Druskininkų kurorto centras – o ir ne vien jis – skersai-išilgai išmargintas sovietiniais gatvių pavadinimais (jų čia daugiau nei 15!), senuosius, aišku, negailestingai trinant iš miesto plano ir žmonių atminties. Berods, kad įvertinę miesto dydį ir palyginę Druskininkų sovietizacijos intensyvumą su didmiesčiais, būsime atradę aiškų meilės sovietiniams pavadinimams bei stabams lyderį.
Net apsalę vaikštinėja lietuvaičių miestuose palaidūnės Propaganda ir Ideologija, negalėdamos atsigėrėti partokratų uolumu perkrikštijant senąsias gatves sovietiniais vardais, bet turiu paruošęs joms šiokį tokį netikėtumą: meiliai apkabinu abi per pečius, ir smagiai rėžiu vienos kaktą į kitos, kad net kremlinės žvaigždės pasipila iš jų klastingų akių. O kol kurtizanės markstosi apspangę, mes nukeliaujame į sovietmečio saulėlydį, kuriame lietuvaičiai jau atgimę kūnu ir dvasia, tad imasi uoliai spausti partinius biurokratus sugrąžinti Lietuvos miestų gatvėms istorinius pavadinimus, gi suvalkiečiai galingus mitingus rengia prie Marijampolės funkcionierius, kurie it biesas žarsteklio laikosi įsikibę Kapsuko garbinimo (šis vardas Suvalkijos sostinei buvo prikergtas 1955-ais, o atsikratyta jo siautulingais 1989-ais).
Sovietmečio pabaigoje išleistame Vilniaus plane randame sugrąžintus Pilies ir Didžiosios gatvių pavadinimus.
Nelengvai vyko Lietuvos išsilaisvinimas nuo prikergtų svetimų stabų garbinimo, sunkiai keitėsi – tik visuomenei beatodairiškai reikalaujant – sovietinių partokratų susivokimas, kad jų idealams ateina neišvengiamas galas. Antai, sovietmečio pabaigą menančiame Vilniaus plane sugrąžinti tik senieji Pilies bei Didžiosios gatvių pavadinimai, tačiau visas sostinės centras bei senamiestis mirga marga tūlų „revoliucionierių“ ir „stalino saulės“ vežėjų pavardėmis. Atgimimo laikotarpis tuo ir buvo puikus, kad visuomenės savimonė keitėsi sparčiai, skatinama nepriklausomą Lietuvos valstybę menančios vyresniosios kartos pasakojimų bei raginimų, aktyviausiųjų disidentų drąsios veiklos. Šiandieną verta patiems prisiminti bei politikieriams priminti, kad būtent gimusieji ir augusieji sovietmečiu drąsia pilietine pozicija bei visuomeniniu aktyvumu ir privertė imperijos krachą jau nujaunčiančius funkcionierius sugrąžinti Lietuvos miestams dailius senuosius gatvių bei aikščių vardus, kovo 11-ajai dar tebelaukiant savosios valandos. (Nukeliauti praeitin ir įvertinti mastą permainų, įvykdytų po valstybingumo atkūrimo, patalkino AIDAI.LT archyvo nuotraukos ir žemėlapiai.)
