“Žinai, tai kitiems “Šaltinėlis” buvo smagia vieta leisti laisvalaikį, o mums buvo galvos skausmas, kai tvankiais vasaros vakarais pro atidarytus mūsų namo pusėn langus trenkdavo muzikos akordai”, – manąjį entuziazmą kiek apmalšino teta, jau pusšimtį metų gyvenanti artimiausiame “Šaltinėlio” pastatui daugiabutyje. Daugiabutis pasikeitė, pasirenovavo, persimainė ir “Šaltinėlio” pastatas: nebėra fontanėlio ir baseinuko, kurių vietoje dabar parkingas, prekybos centras persimainė bei prarado pavadinimą, o garsaus restorano ir naktinio baro vietoje šiandieną sandėliai ir viena-kita įmonėlė. “Permainos visada tik į gerą”, – bandau tikinti save, bet neišeina meluoti nei sau, nei jums, nes “Šaltinėlyje” esu lankęsis, ir prisimenu jo meninius akcentus. Naktinis baras kadaise buvo garsus visam Vilniuje, nes tokių tebuvo trys: vienas “Dainavoje”, vienas “Erfurte”, ir vienas šalia manosios babulės namo – “Šaltinėlyje”. Tad ir nenuostabu, kad ir garsusis ralio meistras užsukdavo į “Šaltinėlį”, namo iškeliaudamas ne itin tvirtai laikydavęsis ant kojų, tačiau vairuodavęs preciziniu tikslumu.
Pano restorane “Šaltinėlis”, autorius Teodoras Kazimieras Valaitis, 1971 m. Tonuotas gipsas.
Pano restorane “Šaltinėlis”, autorius Teodoras Kazimieras Valaitis, 1971 m. Tonuotas gipsas.
Lankydamiesi senosiose Lietuvose užeigose, nesyk padejavome, kad išskirtinius jų interjerus be sąžinės skrupulų sumaitojo laikas bei godžios “pri(ch)vatizatorių” letenos, apie meno tesupratusios tiek, kiek karvė apie atominę energetiką. Rengdamas jums apybraižą apie kelionę Minskan sovietmečiu, kurioje dalyvavau būdamas ūgtelėjusiu paaugliu, pasidomėjau senųjų Minsko restoranų bei kavinių dalia. Nepasakyčiau, kad smarkiai nustebau atradęs, kad dauguma tenykščių užeigų irgi buvo nustekentos, virsdamos parduotuvėmis ar eilinėmis knaipėmis. Praėjusio šimtmečio pabaigoje per buvusias sovietų imperijos kalines-respublikas šliaužusi “pri(ch)vatizacijos” purvo banga be gailesčio šlavė jokios ideologinės potekstės neturėjusius meno kūrinius: tiek Baltijos šalyse, tiek Gudijoje, tiek kitose SSRS kalintose šalyse. Netenka ypatingai stebėtis ar virkauti, kad “Šaltinėlis” netapo ta pozityvia išimtimi viešųjų erdvių išsaugojime, kad sunaikinti unikalūs “Vasaros”, “Dainavos”, “Senojo rūsio”, “Gildijos” ir dar daugelio daugelio unikalių užeigų interjerai. Mankurtai-neokomjaunuoliai pasistengė iš peties, naikindami lietuvišką meną – skulptūrą, tapybą, vitražą – ir baldžių kurtas grožybes, tad šiandieną tenka “atrasti” unikalius vitražo pavyzdžius striptizo klubo užkaboriuose.
Dekoratyvinė sienelė restorane “Šaltinėlis”, autorius Bronius Baliulevičius, 1970 m. Keramika, redukcija.
Dekoratyvinė pertvarka restorane “Šaltinėlis”, autorius Bronius Baliulevičius, 1970 m. Keramika, metalas.
Negirsiu “Šaltinėlį”, kad jis buvo pasaulinio lygio estetikos užeiga, tačiau užsienio turistus veždavo pietauti būtent į jį, tad lenkiškų autobusų nekantriai laukė būriai vaikiščių, puoselėjusių viltį gauti išsvajotąją “kramtoškę”. Būtent “Šaltinėlyje” dainavo vienas lietuviškos estrados “tėvų” Antanas Šabaniauskas ir kiti garsūs ano meto estrados artistai, švytėdavo Viktoro Malinauskas ir Vladimiro Tarasovo talentų žvaigždės. Geresnę atmintį turintys nesunkiai prisimins ir estrados artistų pasirodymus lydėjusį “Šaltinėlio” kordebaletą, o mėgdavę lauke patraukti dūmelį paminės ir kitoje Žirmūnų gatvės pusėje šniokšdavusius fontanėlius, galbūt aušinusius skaičiavimo mašinas, kaip ir prie VU Fizikos fakulteto? Kaip ten bebūtų, manosios pastangos tame erdviame baseinėlyje pasigauti kilbukus liko bevaisės, o dar ir pylos nuo babulės gavau, kad vienas lendu prie vandens… Tiesa, dar nepapasakojau jums apie aprangos kodą patekimui į “Šaltinėlį”? Kaip ir visur sovietmečiu – kaklaraištis privalomas, apsiavusius džinsus niekas neįleis net ir už trirublę.
Prieš atsisveikindami su “Šatinėliu” suvisam, išgersime “termobranduolinę” kavą jo bare.
Daugybę įdomių istorijų apie “Šaltinėlį” kadaise man paporino mokyklos suolo draugas, gyvenęs Žirmūnuose, bet mokęsis Antakalnyje, nes vargu ar būtų baigęs vidurinę be manosios pagalbos bei mūsiškėje mokykloje dirbusios jo mamos globos. Tačiau žmogaus atmintis – ne geležinė, ir kasdienėmis anuomet galėję pasirodyti istorijos išdilo iš atminties, kiek daugiau įspūdžių tebėra gyvų apie prekybcentrį “Šaltinėlis”, tačiau apie jį – kitą kartą. (Apsilankyti vilniškio restorano su naktiniu baru “Šaltinėlis” praeityje mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.)
