Turime tik mus būdingų trūkumų, bet turime ir privalumų: esame darbštūs, atkaklūs ir pareigingi. Sutarėme anuomet su vokiečiais, kad Vilniui susibroliavus su Erfurtu, pavadinsime šio miesto vardu gatvę bei prekybos ir paslaugų centrą – taip ir padarėm. Prieš gerą pusšimtį metelių premijuotuose Lazdynuose driokstelėjom drūtą kompleksą, kuriame išsiteko maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės vaistinė, pašto skyrius, taupkasė, kirpykla, moterų konsultacija, knygynas ir pusantro šimto vietų restoranas bei fantastiško populiarumo susilaukęs naktinis baras. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad ir erfurtiečiai vieną gatvių pavadino Vilniaus, o ir restoranas “Vilnius” atsirado Erfurte. Nesigirsiu, kad buvau “restoranų liūtas”, ir neišlysdavau iš “Erfurto”, bet keletą metų gyvenau visai šalia “Erfurto” – Lazdynėliuose, tad pėsčiųjų tilteliu perėjęs judrią Oslo gatvę, ropšdavausi kalnelin link “Erfurto” apsipirkti (anuomet Lazdynėliuose padoresnės parduotuvės nebuvo, vienintelė veikianti įsikūrė angare apleistų šiltnamių teritorijoje). Restoranas buvo įsikūręs antrajame pastato aukšte, virš prekybcentrio, tad knietėjo noras išvysti legendomis apipintą laisvalaikio erdvę, juolab buvo tekę girdėti pasakojimus, kad “Erfurte” neršę sovietiniai saugumiečiai prikaišiodavo mikrofonų po vazelėmis gėlėms.
Šiandieną naktinių barų bei restoranų nors vežimu vežk, o kadaise visame Vilniuje jų tebuvo trys: “Dainavoje”, kurią jau lankėme, Žirmūnų pakraštyje įsikūrusiame “Šaltinėlyje” ir atokiau nuo miesto centro esančiame “Erfurte”. Nestebina, kad “Erfurtas” buvo pasakiškai populiarus, ir labiausiai tam nusipelnė meniška muzikinė programa, nenusileidusi dainaviškei. Projektavo “Erfurtą” Juozas Zinkevičius ir Sigitas Katilius, o vidų metaliniu pano padabino Steponas Šarapovas. Kauštelėjusiems “Erfurtą” padėdavo rasti garsaus menininko Teodoro Kazimiero Valaičio sukurta “Vėtrungė”, tebestovinti ir šiandieną. Įdomu tai, kad galinga metalo konstrukcija išties imituoja vėtrungę, ir smarkesniam vėjui pučiant, viršutinė “Vėtrungės” dalis sukiojasi. Bemaž į visus leidinius apie Lietuvą ar Vilnių pakliuvusi “Vėtrungė” atlaikė laukinio kapitalizmo grimasas XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje, o kitiems garsiojo menininko darbams neokomjaunuoliai nebuvo gailestingi – naikino pasimėgaudami. Praėjusio amžiaus pabaigoje dar vilnijo vanduo “Vėtrungę” supančiame baseinėlyje, šiandieną ji vieniša stūkso betono apsuptyje, mat baseino priežiūra – brangus reikalas.
Kaip ir priklauso vokišką pavadinimą turinčiam restoranui, “Erfurtas” vaišino vokiečių nacionaliniais patiekalais, gamintiems iš Erfurto atvykusiems kulinarams pakonsultavus: buvo galima pasmaguriauti Hamburgo bifšteksu, vokišku karbonadu. Lietuvaičiai nenusileido vokiečiams svetingumu, tad Erfurte veikusiame “Vilniaus” restorane vaišinta mūsų nacionaliniais patiekalais. Naktinį barą, pradėdavusį veikti devintą vakaro, puošė tamsaus aksomo minkštasuoliai, nedidukai staliukai, virš scenos pritaisytas metalinis pano, ir vakaro pažibos – anuometės žvaigždės: Viktoras Malinauskas, Janina Miščiukaitė, Ala Pugačiova, Laima Vaikulė, Borisas Moisejevas, Gražina Stasiūnaitė, Aldona Stasilevičiūtė, Viačeslavas Ganelinas, o programos kūrybiniu vadovu buvo Leonardas Petrauskas. Kad jums neprailgtų manasis gražbyliavimas, kviečiu gaivinti prisiminimus “Erfurto” programos (būta ir skirtos užsieniečiams – anuomet šviežutėliai Lazdynai rodyti atvykėliams, čia rengtos ekskursijos) bei valgiaraščio pagalba: nepatingėkit pasiskaityti įrašus, ir daug ką prisiminsit ar sužinosit apie sovietmečio sąlygomis lietuvaičių kurtus menus ir kulinarinius gardumynus.
Pabuvot “Erfurto” erdvėse ir naktinėj programoj kviečiu prenumeratorius.
Smagu buvo pamatyti rajono, kuriame kadaise gyvenome ir auginome vaikus, vaizdus