Žmogus yra toks įdomus sutvėrimas: kai vasarą pleškina karštis, jo vaizduotėje kaipmat atgyja žiemužės pakloti sniego patalai, o kai ateina rudens žvarba, jis mintimis jau ilgisi vasaros. Pasiilgau vasaros ir aš – tos, kurią dažnas matėm Palangoje, o ir buvoję daugelis esame. Kviečiu ir jus keliauti kartu į vieną gražiausių, įdomiausių pajūrio vietų, garsinusių Lietuvą toli už jos ribų – lankysimės palangiškėje „Vasaroje“. Mūsiškę kelionę praeitin priskyriau „Mūzų draugijos“ rubrikon, nes lankomas pastatas ne tik novatoriška architektūra, bet ir meno kūriniais išties išskirtinis, prisodrintas meno. „Vasaros“ interjerui dauguma šiandienių užeigų neprilygsta nei iš tolo, tačiau kelionės praeitin metu mes prisiliesim ir prie sumanios architektūros bei inžinerijos, prisiminsim ir „Vasaros“ virtuvės ypatumus. Taigi, teks pasiieškoti dailesnius rūbus, nes kamerdineris kategoriškai atsisakė įsileisti dėvinčius pliažinę aprangą, nors trirublę jam ir įbrukau už įleidimą be eilės. Mielas paneles ir damas kviečiu kibtis kavalieriams į parankę, ir veriam „Vasaros“ duris!
Paatvirausiu, kad nelengva buvo rasti žinias apie „Vasaros“ interjero kūrėjus, nors tai buvo bene žinomiausi anuomečiai menininkai – skulptoriai, vitražistai, kaldintojai. Na, bet į „Vasaros“ erdves nusives jūsų kuklaus gido atkaklumas ir kruoštumas, išsiugdyti dar vaikystėje, kuriant dešimtis popierinių modelių lenkiško žurnalo „Maly modelarz“ dėka. Pasibuvimą „Vasaroje“ pradėsim nuo pažinties su jos architektūros kūrėju Aleksandru Eigirdu, papuošusiu Lietuvą ne tik palangiškiu restoranu, bet ir „Dainava“ Druskininkuose. Palangiškė „Žuvėdra“, kurią visi esame matę Tiškevičių rūmų parko pašonėje, irgi yra originalus Eigirdo kūrinys, nors ir smarkokai pasikeitęs – praradęs dažną puošybos elementą – 1989-ųjų rekonstrukcijos metu. Palangoje rasime ir dar vieną Aleksandro Eigirdo modernistinį kūrinį – pensionatą „Kastytis“, atvėrusį duris 1967-ais. Į Druskininkuose klestėjusią „Dainavą“ jus pasikviesiu jau netrukus, o kol kas pasidairykim į architekto kūrinius.
Taip “Žuvėdra” atrodė netrukus po atidarymo 1957-ais.
Šiuolaikinis “Žuvėdros” vaizdas.
“Laivu” praminta valgykla “Vasara” duris Palangoje atvėrė 1964-ais.
Vienu metu pasistiprinti “Vasaroje” galėjo net trys šimtai poilsiautojų.
Įspūdingai atrodė laikančiosios pertvaros su storasienio stiklo langais.
Poilsiautojai mėgdavo įsiamžinti “Vasaros” fone.
„Vasara“ statyta etapais: 1964-ais duris atvėrė valgykla, pamaitindavusi iš paplūdimio atplūsdavusią poilsiautojų minią, o 1967-ais pirmuosius lankytojus pakvietė restoranas „Vasara“. Galbūt dėl datų eiliškumo nepaisymo, šiandieną „Vasaros“ statybos pabaigtuvės nurodomos skirtingai: vienur minimi 1964-i, kitur nurodomi 1967-i. Tiek valgykla, tiek restoranas puošti dailiomis dekoratyvinėmis pertvaromis su Anortės Mackelaitės – vienos garsiausių lietuviškų vitražisčių – kūriniais. Pietums gautume gardžią kisielinę sriubą su džiovintomis slyvomis, nepakeičiamą garnyrą – grikius, kotletukus, lietuvaičių pamėgtus šaltibarščius. Ilgos smėlėtų kojų eilės nusidriekia „laivu“ vadintoje valgykloje, kurion trauksime pusryčiauti, nes restoranas atveria duris ir kviečia papietauti tik nuo 12-os valandos. Tiesa, dienos metu restorane yra smarkiai karšta ir tvanku, nes jo kūrėjai nenumatė jokių gynybos nuo kaitros priemonių: tik pirmame aukšte esama užuolaidų, antrajame – nei žaliuzių, nei roletų, nei portjerų nėra.
“Vasaros” interjero fotokadrų nėra išlikę daug, tad teks tenkintis keletu.
Saulėtą dieną “Vasaroje” buvo labai karšta, tad tiek lankytojams, tiek personalui būdavo nelengva.
“Firminė” restorano įamžinimo nuotraukoje vieta – Rąžę apkabinęs tiltelis.
“Vasaros” nuotrauką randame dažnoje atvirutėje su Palangos įžymybėm.
Nedrįsčiau spėti, ar architektas A.Eigirdas ir inžinierius A.Pauža nusižiūrėjo konstrukcinį sprendimą nuo Brabanto provincijos paviljono 1958-ais Briuselyje vykusioje „Expo 1958“ parodos, tačiau restorano architektūrinis-konstrukcinis sprendimas žavi ir šiandieną. Piltuvo formos gelžbetoninė atrama, supama stiklo sienų, vakarais nušvis įspūdinga šviesų jūra, primenančia žvaigždėtą dangų. Šioje šviesų gamoje puikiai dera ir modernaus dizaino šviestuvai bei šviečianti Anortės Mackelaitės vitražinė sienelė (apie šios grožybės autorę ir jos kūrinius kalbėsime netrukus). „Vasaros“ nuotraukos yra pakliuvę į bemaž visus leidinius apie Palangą, mirgėjo jos ir daugumoje leidinių apie modernią architektūrą sovietų imperijoje. Restoranas kaipmat gavo „šviečiančio stiklainio“ pravardę ir yra pasakiškai populiarus, mat ir klaipėdiečiai jūrininkai renkasi joje praūžti sunkiu darbu uždirbtus bei „pasidarytus“ pardavus atsivežtas deficitines prekes pinigėlius.
“Vasara” buvo žinoma visoje SSRS, vaizduota ir pašto vokuose.
Pastatai yra pakankamai dideli (anų laikų masteliais vertinant): valgykloje vienu metu gali užkandžiauti trys šimtai lankytojų, restorane – bemaž du šimtai, tad „Vasaros“ kompleksą priimamų svečių skaičiumi lenkia tik vilniškė „Dainava“ (pasibuvimą joje rasite čia). Pastatas Rąžės pašonėje yra puikiai matomas iš populiariosios „basankės“ (J.Basanavičiaus gatvės), o firminė fotografavimosi „Vasaros“ fone vieta – ant tiltelio per Rąžę. Į „Vasarą“ dairytis šiltais vakarais, ir klausytis pro atdarus langus sklindančios muzikos galėtume iki ryto, visgi mūsų pasibuvimo tikslas – ne vien paragauti gardžius patiekalus ir pasišokti, bet pasidairyti į meno kūriniais prisodrintą restorano interjerą. Talentingi Lietuvos menininkai sukūrė aplinką, primenančią absoliučiai daugumai nepasiekiamą vakarietišką prabangą, tad gėrėtis sumaniai suderinta kūrinių visuma yra tikras malonumas.
Pirmajame aukšte nuo kaitrių saulutės spindulių gindavosi užuolaidomis, o antrajame būdavo karšta it pirtyje.
Visas “Vasaros” grožis atsiskleisdavo vakarais, kai pastatas sužibdavo šimtais žiburių.
“Vasaros” nuotrauką rasite bemaž kiekviename leidinyje apie tuometę moderniąją architektūrą, restoranas vaizduojamas ir daugybėje atviručių.
Turbūt sutiksite su manaisiais įspūdžiais, kad bene dailiausias vidaus puošybos akcentas – meistriškas vitražistės Anortės Mackelaitės kūrinys: net septynerių metrų ilgio ir pustrečio metro aukščio šviečianti sienelė-vitražas jūros tema, tarnaujantis fonu muzikantams bei solistams (čia dainuos ir aksominio balso savininkas Aleksas Lemanas!). Storo, skaldyto reljefinio stiklo luitai neryškiai žėri ir dienos metu, nutvieksti saulutės spindulių, tačiau visu grožiu atsiskleidžia apšviesti sutemose. Kitas menininkės vitražas vaizduoja lietuvaitę, laikančią gintarą. Puikiai priderinta interjerui ir Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės keramika jūrinės romantikos motyvais, intriga dvelkia skulptoriaus Konstantino Bogdano kurta gulinčios moters skulptūra, sidabro spindesiu žvilga Teodoro Kazimiero Valaičio kompozicija „Jūros tinklas“ bei kaldinto metalo reljefas „Undinė“. Apie kiekvieną šių menininkų būtų galima ilgokai pasakoti, nes jie – to laikmečio garsiausi kūrėjai savosiose srityse.
Laimutės Cieškaitės-Brėdikienės keramika jūriniais motyvais pirmajam “Vasaros” aukšte.
Teodoro Kazimiero Valaičio kompozicija “Jūros tinklas” pirmajam “Vasaros” aukšte.
“Vasaros” nuotrauką rasime bemaž kiekvienam anuomečiam leidinyje apie Lietuvą, ši – 1967-ųjų.
Bene labiausiai “Vasarą” puošė Anortės Mackelaitės kūriniai, vienas jų – gintarą laikančią lietuvaitę vaizduojantis vitražas.
Fonu scenai buvęs Anortės Mackelaitės kūrinys žavėdavo visus lankytojus ir dieną…
…tačiau jo grožis sutemus buvo nepakartojamas.
Nuostabią šio kūrinio spalvinę gamą liudija ši nuotrauka.
Koncertuoti tokioje aplinkoje buvo malonu visiems atlikėjams, tik viena bėda – “Vasaroje” būdavo tvankoka.
Kai sužibdavo visa iliuminacija, “Vasaros” interjeras atrodydavo pasakiškai.
Įspūdingasis Anortės Mackelaitės vitražas-sienelė buvo matomas iš tolo.
Taip atrodė “Vasara” jos atidarymo metais, vakarais apsilankyti kviesdavo neoninė iškaba VASARA.
“Vasaros” architektūra 7-ojo dešimtmečio leidiniuose pateikiama kaip vienas geriausių modernizmo pavyzdžių.
Tikrumoje prie “Vasaros” įėjimo kiekvieną vakarą vingiavo ilgoka eilutė, bet vidun galėdavai kaipmat patekti, kyštelėjęs durininko kišenėn trirublę.
Kad apsilankymas neapsiribotų pasidairymu, pavartykime valgiaraštį.
Ką gi, atėjo laikas užsisakyti patiekalus – paslaugus oficiantas jau atnešė mums devintojo dešimtmečio pradžios meniu – o kol virėjos triūsia virtuvėje, romantiško filmo „Laiškas žuvėdrai“ kūrėjai kviečia mums ne tik pasidairyti „Vasaros“ viduje, bet ir smagiai pasišokti. Filmo autoriai dar nežino, kad XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje vykusios „prichvatizacijos“ liepsnose išnyks visos „Vasaros“ grožybės, ir Palangos pasididžiavimas virs nuteriota dykviete, pritraukiančia tik dažasvydžio mėgėjus. Tačiau „Vasaros“ likimas neturėtų stebinti, nes 10-ojo dešimtmečio verpetuose paskęs dauguma stilingų Lietuvos restoranų ir kavinių, bus sunaikinti jų interjerai ir patalpas puošę meno kūriniai, neturėję jokių propagandinių ar ideologinių atspalvių. Taip Lietuva neteks išraiškingų restoraninės kultūros akcentų, kurtų geriausių anuomečių architektų ir menininkų, tačiau jų darbai išliks gyvi senose nuotraukose bei mūsų atmintyje. Kelionė į „Vasaros“ praeitį baigta, ir duokdie, kad kas nors prisiruoštų išsamiau išvysti šį pajūrio praeities perliuką, o mes jau rengiamės išvykai į kitą Aleksandro Eigirdo bei Anortės Mackelaitės kūrinį – druskininkiškę „Dainavą“.
Filmo “Laiškas žuvėdrai” kadre matome K.Bogdano kurtą skulptūrą.
Filmo kadras išsaugojo tuomečio serviravimo detales.
Filmo kadran pakliuvo T.K.Valaičio kurtas meno kūrinys.
Poros šokdamos sukdavosi aplink skliautą laikančią konstrukciją.
Filmo kadre – estetiška ir meniška pirmojo “Vasaros” aukšto puošyba.
Vaidmenis “Laiške žuvėdrai” atliko ne profesionalūs aktoriai.
Sienos puoštos jūros bangų purslus simbolizuojančiais motyvais.
Stopkadre matome grakščius ir lengvus “Vasaros” baldus 1966-ais.
“Vasara” veikdavo šiltuoju metų sezonu, tačiau atvykėliai iš sovietų imperijos užkaborių restorano fone fotografuodavosi ir žiemą.
Taip atrodė išdraskyta “Vasara” po “prichvatizacijos” audrų laikmečio.
Šiandieną aplipdyta “Vasara” praradusi ne tik pavadinimą, bet ir žavesį.
Išsaugokime atmintyje tokią “Vasarą”, apsilankymas kurioje tapdavo nepamirštama švente.
Ir ruoškimės kelionėn į 7-ojo dešimtmečio “Dainavą” Druskininkuose – joje išvysim daugybę grožybių.
Apsilankyti palangiškės “Vasaros” praeityje mums padėjo AIDAI.LT fotoarchyvas.
Jei norite skaityti daugiau tokių publikacijų, tapkite AIDŲ prenumeratoriumi / prenumeratore jau dabar!
