Pakalbėkime apie pieną – produktą, kurį vartojo kiekvienas anų laikų pilietis – mat laktozės netoleravimai buvo reti, alergijos irgi. Pieno reikėjo vaikams, kad dantukai būtų stiprūs, pieno duodavo kenksmingomis sąlygomis fabrikuose ir gamyklose dirbantiems socializmo statytojams, pieno pramonė buvo viena svarbiausių ano meto žemės ūkio šakų. Bet visa tai šiandien skamba kažkaip nuobodžiai, tiesa? Laimei, yra kai kas įdomesnio.
Neabejoju, jog visi žinote, kad pienas – vienas mistiškiausių produktų. Skaičiusieji pasakas dar prisimena, kad laimė yra ten, kur pieno upės teka, kad norint išlikti gyvam ir nepražūti reikia perbristi pieno upę, kad graži mergelė yra ta, kuri „lyg iš pieno plaukusi“. Istorija paliko žinių, kad pieno voniose ir išties maudytasi pieno galia tikint kaip amžinos jaunystės eliksyru.
Mums rūpimu laikotarpiu stebuklingos pieno galios buvo gerokai primirštos, koncentruotasi į labai proziškus dalykus, visų pirma į pieno gamybos didinimą. Pienas ir jo produktai nebuvo deficitas, vadinasi, ne dėl LTSR gyventojų reikėjo stengtis – stengtasi dėl perdirbto pieno eksporto į kitas broliškas respublikas. Lietuvoje tada gyventa susiplanuotų darbų ir pasiekimų penkmečiais,visose srityse vyko tragikomiškas socialistinis lenktyniavimas, kaip čia viską padarius per 4 ar 3 metus.
Bet nieko tu, žmogau, nepadarysi su pirštu, t. y. be priemonių ir įrankių, nieko tu nepagaminsi be žaliavų. Taip ir su tuo pienu. Tam, kad miestiečiai jo galėtų bet kada užsinorėję nusipirkti (sekmadieniais parduotuvės dirbdavo trumpiau arba nedirbo iš viso), kaimo žmonės turėjo daug ir sunkiai dirbti. Pienas buvo gaunamas iš karvių, jas reikėjo melžti, paskui buvo vežamas į pienines ir perdirbamas. Rodos, viskas gan paprasta.
(Kaip gražu būdavo miesto vaikams vasarą su tėveliais kokiu moskvičiumi ar žiguliuku riedant prie jūros žiūrėti pro langą ir šūkčioti: „Mama, tėti, zūlėkit, kokios glazios kalvutės! Kiek jų daug! Kaip nolėciau pagliostyti!“
Tėvai, žinoma, tuoj imdavo pasakoti apie tų gražuolių prigimtines savybes ir teikiamą naudą, bet vaiko dėmesį jau buvo patraukęs kažkas kito.)
Melžėjos – vienos svarbiausių darbuotojų anų laikų kaime. Tai nebuvo profesija, kurios mokyta švietimo įstaigoje, tai darbas, kurį dirbdavo jokio kito, lengvesnio, negalinčios savo kolūkyje gauti moterys, o gyventi reikėjo, reikėjo išlaikyti šeimą. Sunkiausia būdavo žiemą, kai iki karvių fermos kartais net keletą kilometrų pėsčiomis per sniegą ir šaltį reikėjo nusigauti dar su tamsa. Fermos buvo nešildomos, tik mažas kambarėlis, kur buvo galima atsipūsti, bet melžėjoms ilsėtis nebuvo kada. Kiekviena turėjo apie 30 karvių bandą, melžimai būdavo du arba trys. Melždavo su specialiais melžimo aparatais, beje, vieni tokių vadinosi gan romantiškai – „Impuls“.
Amžinai neišsimiegojusios, sušalusios, iki kraujo suskirdusiomis rankomis, besidraskančios tarp fermos ir namų, kur ruošos darbai irgi patys nepasidaro ir gyvuliai nepasišeria. O kur dar vaikai, kuriuos reikia valgydinti, prižiūrėti, leisti į mokyklą… O jeigu dar vyras koks stuobrys ar girtuoklis? Vaikus tuomet, kiek galėdavo, padėdavo auginti mamos, anytos, seserys, kaimynės. Padėdavo net sirgdamos, apkalbinėdamos, pykdamos, pačios sunkiai su lazda paeidamos…
Žinoma, paūgėjusių vaikų kaime irgi niekas nelaikė be darbo. Jei mama buvo melžėja, tai tik paaugusią ir dukrą vesdavosi padėti prie karvių. Po mokyklos – ne žaidimai, o darbai namuose. Jei buvo mažesnių vaikų – tai pirmiausia kasdieninis šis – auklės. Nebuvo mamai kada nei pasakų prieš miegą sekti, nei namų tvarkyti, nei pyragų kepti – viską tokioms mergaitėms reikėjo išmokti daryti pačioms. Bet ne tai buvo sunkiausia.
Sunkiausia buvo…kvapas – karvių fermos, sugižusio pieno, pelėsių, karvių „blynų“. Juo buvo persismelkę visi namai, visi drabužiai, ir nieko čia nebuvo galima padaryt. Nepadėdavo nei plovimai, nei vėdinimai. Tokios mergaitės būdavo didžiausios švaruolės, bet vengdavo draugų susibūrimų, baisiausiai jaudindavosi pakviestos į gimtadienį, bijodamos išgirsti kad „smirdi“.
„Fasadinė“ melžėjos gyvenimo pusė buvo visai kitokia – geriausios melžėjos puikuodavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, jų nuotraukos kabėdavo garbės lentose, kurios dažniausiai būdavo statomos prie vietinių kultūros namų. Vilkinčios baltais chalatais, jos lyg kokios ekrano žvaigždės šypsojosi skaitytojams, straipsniuose jiems rodytos kaip sektinas darbui ir idealams atsidavusio piliečio pavyzdys.
Tam, kad būtų išaiškintos geriausios melžėjos, vykdavo konkursai: moterys varžėsi ne tik melždamos karves, siekdamos pieno kiekio ir švarumo, dar karves reikėjo tinkamai paruošti, mokėti kuo greičiau išardyti ir surinkti melžimo aparatus, tinkamai atsakyti į teorinius klausimus.
Periodiškai iškilmingu tonu per radiją ir TV buvo skelbiamos tokios žinios: „Supergeriausia melžėja per 9 šių metų mėnesius iš kiekvienos pirmaveršės primelžė po 3223 kilogramus pieno…“ Kas ten tuos kilogramus skaičiavo, kiek tame buvo tiesos, juolab kaip buvo galima priversti, kad darbo pirmūnės karvės pieno duotų daugiau, o kitų melžėjų mažiau, tebelieka mistika. Daug panašiau, kad tam metui visose srityse, net ir melžimo, žūtbūt reikėjo herojų, didvyrių, tam tikrų stebuklų. Akivaizdu, kad jeigu jų nebuvo savaime, teko juos sukurti…Beje, nei sanatorijose atgauti jėgas, nei kurortuose pasimėgauti saule ir smėliu socializmo pirmūnėms niekas nesiūlė – o kas melš karves? Garbė – štai kas turėjo motyvuoti tas moteris melžėjas, kurių dėka jau konkuravo ne melžėja su melžėja, o pirmininkas su pirmininku, kolūkis su kolūkiu, rajonas su rajonu.
O užbaigti galima ką tik pamelžto pieno skonio ir kvapo bei virinto pieno su plėvele paviršiuje prisiminimais… Kai kas jais baisisi iki šiol.
Publikacijai naudotas AIDAI.LT fotoarchyvas.
