Dvidešimt tūkstančių – tiek šiandieną yra Lietuvėlėje restoranų, kavinių ir kitų įvairiausio pobūdžio užeigų, o laikais „kai aš jaunas buvau“ dažname mieste tebūta vieno-dviejų restoranų, ir, duokdie, kelių kavinaičių, todėl tik didmiesčiai anuomet galėjo pasigirti šiek tiek gausesniu šių pasilinksminimo įstaigų skaičiumi. Nors ir kaip bebūtų paradoksalu, bet palyginti negausus restoranų skaičius skatino bent jau esamus įrengti solidžiai, preciziškai, mat tiek interjero sprendimus, tiek viduje buvusius meno kūrinius tekdavo derinti griežtoje ir reiklioje meno komisijoje: bet kokį palėpėje ar kaimo kluone rastą sendaiktį pakabinti ant sienos neišeidavo, išdidžiai teigiant, kad tai „etnografinis stilius“. Taigi, tekdavo restorano ar kavinės architektui bei dailininkui gerokai paplušėti, kol įrodydavo, kad jų (konkursui!) pasiūlytas interjero projektas pats solidžiausias bei meniškiausias, o dar ir į sąmatos rėmus telpantis. Smagu būdavo lankytis jaukiose ir estetiškose užeigose, atidėjus keletą rubliukų maloniam pasibuvimui su draugais.
“Gildija” senosios dokumentikos stopkadruose
Bėgo metai, jaukias užeigas pamėgo devintojo dešimtmečio „riteriai“: perpardavinėtojai („tolkūčninkai“), kriminalinis elementas, besiformuojančių gaujų „buliai“, mįslingais būdais – dažniausiai naudojantis valstybinių įmonių resursais bei korumpuotų vadovų pagalba – pralobę kooperatoriai ir kiti „margo plauko“ veikėjai. Padoriam piliečiui darėsi nei saugu, nei malonu po atlyginimo ar premijos užsukti į kavinę ar restoraną, o šių dar laukė laukinės „prichvatizacijos“ laikmetis praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Tais ypač neramiais ir prieštaringais laikais dažną stilingą užeigą įsigijo cigarečių arba alkoholio kontrabanda, neretai – spalvotųjų metalų perpardavimu – užsiėmę asabos, apie architektūrą, interjerą, meną ir restoraninę kultūrą turėjusios ypač ribotas žinias, adekvačias jų kultūriniam (ne)išprusimui. Visų šių revoliucinių permainų kontekste, kruopščiai ir atsakingai Lietuvos menininkų kurti garsiųjų restoranų bei kavinių interjerai, neturėję nei lašo propagandinio raugo, buvo be jokio gailesčio naikinami, teriojami, draskomi, parceliuojami. Šiandieną nebestebina, kad Lietuvoje teliko vienetai originalius, pasigėrėjimo vertus interjerus, turinčių restoranų bei kavinių, tad pabandysim bent prisiminti sunaikintus sovietmečio „perliukus“, kūrusius lietuviškųjų architektūros bei meno daugiasluoksniškumą.
“Gildijos” interjerai stulbino įspūdingais, lietuvių meistrų kurtais baldais.
Šįsyk klausysimės vieno garsiausių – deja, jau praeityje – Lietuvos restoranų šlovingos praeities aidus, leisdamiesi į malonių prisiminimų pasaulį, kuriame nebuvo vietos nykiai utopinei sovietinei propagandai ir tokiai pat ideologijai. Mūsų apsilankymo vieta – Lietuvos restauratorių, po karo audrų ir dešimtmečių užmaršties, kruopščiai prikeltas naujam gyvenimui kauniškio restorano „Gildija“ pastatas, unikalaus jaukumo bei solidumo interjeras, puiki šios „liukso“ kategorijos užeigos virtuvė, nepriekaištingai malonus aptarnavimas bei ausį ir sielą glostanti švelni muzika. Tad ir rengsimės atitinkamai: garbius ponus bei ponaičius kviečiu rengtis išeiginį kostiumą ir būtinai pasirišti kaklaraištį – be jo nebūsime įleisti – o malonias damas kviečiu ne tik vilktis vakarinę suknią, bet ir pasidabinti papuošalais, nepamirštant geriausių kvepalų aprangos „desertui“. Mielas damas prašyčiau kibti kavalieriams už parankės, pasitikrinam, ar kaklaraiščių mazgas užrištas tinkamai, ir oriai – neskubėdami – žingsniuojam „Gildijon“.
Malonios išvaizdos ir žvitrių akių administratorius, kuriam šis-bei-tas yra pažadėta už vietų mums rezervavimą, mus pasitinka jau prie masyvių restorano durų, kaip visuomet paslaugus ir žvitrus, nes „susitarimas (ne)svarbiau už pinigus“. Palikę viršutinius apdarus paslaugiai rūbininkei, kuri juos pasaugos nuo ilgapirščių rankų, leidžiamės paskui administratorių į vieną didžiulės ir solidžios „Gildijos“ salių, kurių restorane net dvylika: Raudonoji (joje krėslai aptraukti raudonai ir kilimai raudoni), Mėlynoji (joje viskas aptraukta mėlynu gobelenu), banketinė su tuo milžinišku stalu, o ir aludėje net šešios salės – trys banketinės (tarpe jų „žalioji“ – „Žalgiriečiams“) ir trys bendrosios – o kur dar kavinė „krištoliniais“ skliautais, kur dar elegantiško barmeno aptarnaujamas baras… Klusteltas, paslaugusis administratorius primins mums, kad „Gildija“ džiugina lankytojus jau ne vieną dešimtmetį, mat atidaryta buvo dar 1977-ųjų išvakarėse, tad išsyk sulaukė tikro anšlago norinčiųjų įspūdingoje aplinkoje atšvęsti Naujuosius.
“Liukso” kategorijos restorane “Gildija” interjeras, valgiai ir aptarnavimas buvo aukščiausio lygio, svečių ausis pamalonindavo puiki muzika.
Aukščiausią kategoriją turėjęs restoranas buvo pamėgtas tiek partinio eilto, tiek sporto ar estrados žvaigždžių. Modeljerų kurta uniforma apsirėdžiusi, dailia šukuosena pasidabinusi oficiantė Laima jau deda ant mūsiškio stalo meniu storame odiniame aplanke, bet jo net nenagrinėsim, nes esam pasirengę užsakyti firminį „Gildijos“ kepsnį ir fužerą alučio. Neabejokite, užsisakėme teisingai: minkštutėlė aukščiausios rūšies jautiena, svogūniukai su majonezo padažu, o viskas vainikuota sūriu – gardumėlis, ir tiek! O ir visi produktai pirkti jei ne turguje, tai iš kaimo atvežti – pilvų neskaudės.
Na, kol virtuvė triūsia prie mūsiškių valgių, pasidairykim aplinkui – koks tų baldų dailumėlis, tik ne iš Italijos ar dar biesas žino iš kur atboginti tie solidūs, masyvūs ir ypač ilgaamžiai baldai, o gimtosios Lietuvos plungiškiai baldininkai visą šį grožį sutvėrė, tik štai būta bėdos įgabenant stalą banketinei salei – netilpo pro duris, o ir pro langą neįkiši, nes languose puikūs vitražai, kaip ir Kauno senamiestį vaizduojantys paveikslai ant restorano sienų. It gulbės plaukiančios padavėjos, nešinos sunkiais, patiekalais apkrautais padėklais, nejučia verčia stebėtis: kas gi jas išmokė tokio gracingumo, nepriekaištingos aprangos ir manikiūro, o ir mandagesnės už saldžiabalsį ubagėlį prie Aušros vartų?.. Reikalas tas, mieli bičiuliai, kad tai ne prieš savaitę paimta darban mergaičiukė-studenčiukė, o keletą metų kooperacijos technikume rengta profesionali oficiantė, nes sovietmečiu darbas padavėju – prestižinis, pajamingas. Todėl ir uniformas „Gildijos“ oficiantėms ne bet kas kūrė, o Kauno muzikinio teatro dailininkės, vėliau jas siuvo aukštos kategorijos siuvėjai, papuošę padavėjus-vyrus net ne kostiumais, o frakais, kai baltas pirštines padavėjams nuaudė telšiškis „Mąstis“.
Dažnas iki šiol pamena energingą, taktišką ir solidų “Gildijos” barmeną, mokėjusį mandagiai pašnekinti baro svečius.
Nejaukiai dairotės palubėn, kiek nuogastaudami, kad mums ant sprandų neužgriūtų fantastiškos išvaizdos, tačiau masyvūs sietynai? Nebūkštaukit, nes šviestuvus gamino Lietuvos restauratoriai, įrengę ne vieną stilingą užeigą: antai ir nidiškis „Žvejų restoranas“, daudelio vadinamas tiesiog „Ešerine“, iki šiol maloniai glosto akį puikiu interjeru, o ir atlaikė visas „prichvatizacijos“ negandas. Na, o „Gildija“ ne vien svečius vaišina, joje vyksta ir patiekalų, ir serviravimo konkursai, tad turėsim progą ne tik gardžiai pasivaišiti, bet ir paganyti akis į meistriškai patiekiamus valgius, jei tik prisiprašysim administratorių leisti mums pasidairyti. Ech, bala nematė tų serviravimo konkursų: verčiau atsilošę masyviuose, minkštuose ir patogiuose krėsluose, pasiklausykim kaip griežia „Gildijos“ trio, mat šiame restorane popigių estradinių melodijų neišgirsi, lankytojai mėgaujasi puikiais klasikos akordais. O gros mums ne vakarykštės studenčiukės, o Juozo Gruodžio muzikos mokyklos dėstytojos: Lidija Gomolickaitė pūs fleitą, Raimonda Kavaliauskaitė čirpins smuiku, o Vida Volkaitė skambins fortepijonu melodijas, kurias devintojo dešimtmečio pradžioje įrašys Rygos muzikos įrašų studija, vėliau jos bus išleistos vinilinės plokštelės pavidalu.
Dažno atmintyje “Gildija” visuomet išliks elitinio restorano standartu, kuriame apsilankyti jei ne galėta, tai bent jau svajota: lietuvaičiai net gūdžiu sovietmečiu mokėjo kurti ir europinio lygio interjerus, ir aukščiausius standartus atitinkantį aptarnavimą.
Na, neskubėkite stumdyti ant stalų sudėtų indų, mat tik liukso kategorijos restoranuose indai bei stalo įrankiai jau laukia ant stalo, o padavėjai patiekalus atneša ir pasideda ant servanto, tuomet įdeda kiekvienam lėkštėn. Nebijokite ir nesirūpinkit, kad jūsiškis paradinis aprėdas bus aplietas padažu ar sriuba, nes padavėjai išmuštruoti it imperatorių aptarnauti (tikrumoje jiems neretai tenka sovietinėmis partinėmis „bonzomis“ ar užsienio svečiais rūpintis) tad jau jie nesuklys nei patiekalus įdėdami, nei vyno taures papildydami, o ir stalai blizgės it veidrodis nuo švaros. Tik aukštos kategorijos restoranuose – kaip antai vilniškiame „Senajame rūsyje“ – padavėjai ne laiksto po sales, ir tenka juos šauktis, o mandagiu atstumu stovi pasitraukę nuo jūsiškio stalelio, laukdami mosto prisiartinti ir aptarnauti: būtent tokia tvarka yra ir „Gildijoje“. O ir akis galima paganyti į dailias oficiantes: visos lieknos, visos gracingos ir eiklios, nes bet kokią žioplę niekas nė iš tolo neprileis į aukščiausios kategorijos restoraną, kur metrodotelis net nagus padavėjų apžiūri, ar jie dailiai palakuoti, ar neperilgi, ar švarūs. Lygis!..
Oi, smagus gi vakaras, šildantis “Gildijoje” prie spragsinčio židinio, skambant švelniems klasikos garsams, visiems melomanams tai rojaus atgaiva nuo ateities kavinėse, restoranuose bei picerijose kliokiančio popigio radijinio popso, neveltui pramintu „bumčikų erzacu“. Na, o kadangi tiek grindys, tiek net laiptai „Gildijoje“ iškloti kilimais ir takais, mėgautis muzika netrukdys oficiančių batelių kaukšėjimas, ir jau šiukštu pamirškit apie jų klegėjimą, susišūkavimą ar plepėjimą, juk čia ateinama ilsėtis ir bendrauti, o ne vargti tauškalų ir technopopso makaliūzėje, mėginant įtikinti save, jog tai ir yra poilsis laisvalaikiu. Solidi aplinka ir lankytojus čia nuteikia laikytis pagarbos kitų atžvilgiu, neklegėti, nekvatoti, bendrauti pusbalsiu, kaip ir pridera kultūringam, inteligentiškam žmogui. „Gana, jau, gana, pasakoriau tu ir fantazuotojau!”, – tarsite jūs man, baigiantis apsilankymui „Gildijoje“, pamoralizuodami: „Gal nebežinai, gerbiamasis, kad aptarnavimo kultūra, interjero estetika bei muzikinis fonas, švelniai tariant, pasikeis kita kryptimi jau netrukus?“ Išties, pataikysit kaip į akį pirštu, bet aš vis dar naiviai tikiuosi, kad restoraninėje kultūroje, kaip ir madoje, viskas sukasi ratu…
