Navigacija – dalykas pravartus, baigiantis galutinai išstumti archajiškus žemėlapius, tačiau neretai ji ima ir pašposauja. Palikę augintinę šventojiškio „Džiugučio” namelyje (Šventosios g. 23b, Šventojoje), išsukome į Liepojos plentą, ir uoliai vykdėme navigacijos nurodymą „minti” link Liepojos. Po kurio laiko gavome įsakymą sukti dešinėn į miško kelią, tad šiek tiek dvejodami navigacijos sugebėjimais, ėmėme riedėti Lietuvos miškais. Kalgraužių mišką pervažiavome, pradėjom riedėti Mažučių mišku, paskui – Linkių mišku, pasidairydami į plynų kirtimų nuniokotus plotus. Pasidžiaugėme, kad kelionei pajūrin buvome pasirinkę tvirtą ir aukštą prošvaisą turintį „Primastar’ą”, nes pačiutės „Corolla’i” vargu ar būtų patikę ne itin lygūs miško keliai.
Visgi, technologijos visų mūsų gyvenimą keičia ir smarkiai, ir galutinai, tad navigacija pateisino mūsiškį pasitikėjimą, ir netrukus jau sukome į erdvią parkavimo aikštelę šalia kelionės tikslo – Japoniško sodo Mažučių kaime šalia Darbėnų. Iki Japoniško sodo Vilniuje dar buvo likę meteliai-kiti, tad vadovavomės vyresnėlio patarimu būtinai aplankyti didžiausią Europoje japonišką sodą Žemaitijos tyruose. Bonsų auginimu susidomėjęs sūnus jau buvo lankęsis šioje Japonijos salelėje, tad pažadėjo mums geras emocijas bei puikias panoramas, ir, būsiu atviras – nenuvylė. Nepaisant gaivoko laukų vėjų, pasisėmėme pozityvių emocijų ir prisilietėme prie egzotiškos mums japonų kultūros, gamtos ir žmogaus sąlyčio darnos.
Unikalus ir didžiausias Europoje – 16 hektarų ploto – meistro iš Japonijos Hajime Watanabe ir gydytojo Šarūno Kasmausko kuriamas Japoniškas sodas Kretingos rajone jungia bonsai medelių kolekciją, akmenų sodą, sakurų sodą ir tvenkinius. Gerokai daugiau nei 100,000 žmonių jau apsilankė Japoniškame sode. Turėti savo sodą buvo Šarūno Kasmausko svajonė nuo vaikystės, tad kai jis sužinojo apie Japonišką sodą Kiote, Japonijoje, akimirksniu suprato, kad išsvajotasis sodas turi būti japoniškas. Anapilin jau iškeliavęs Rokas Valčius, mokęsis Japonijoje bonsai medelių priežiūros bei sodininkystės, 2004-ais metais į sodą pakvietė kūrybai savąjį mokytoją Hajime Watanabe. Kartu su savo komanda iš Japonijos atvykęs meistras ėmėsi entuziastingai įgyvendinti idėjas, taip sodas plynoje vietoje pradėtas kurti 2007-ų spalio pradžioje.
Japoniškas sodas – neatsiejama japonų kultūros dalis. Amžių tėkmėje jis apjungė religiją, meną ir subtilų požiūrį į gamtą. Mūsų – lietuvių – šaknys irgi pagoniškos, todėl japonų meilė bei pagarba gamtos harmonijai yra artima mums. Tradicinė japonų pagoniška religija – šintoizmas („dievų kelias“), kurios garbinimo objektas yra Kami – gamta ir jos objektai: medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai bei reiškiniai. Prieš žengdami į informacijos centrą apsižiūrėti siūlomų suvenyrų, pasidžiaugėme, kad dėka entuziastų Lietuvoje atsiranda vis nauji traukos taškai: Japonišką sodą įgyvendino Šarūnas Kasmauskas bei jo bendraminčiai, Siesikų pilį jau ketvirtą dešimtmetį kelia iš griuvėsių – ir darbų pabaiga jau matyti – Audrys Matulaitis. Štai jis, tikrasis Lietuvos elitas – tikra alternatyva prasilikonintoms dainuškų kniaukėjoms ir murzinais pinigais apšašusiems vertelgoms!
Toliau grožėtis subtiliai meistriškai įrengta Japoniško sodo magija kviečiu AIDŲ prenumeratorius, o kitus kviečiu prenumeruoti.
