Vasaros kurortas žiemą man visados buvo mirties zona, į kurią niekada nenorėjau kelti kojos. Švininė jūra, apniukęs dangus, iki kaulų smegenų smelkianti drėgmė, gūsingi vėjai, šlapias pliažo smėlis, kuris veliasi po kojom, limpa prie batų, ir… jokios žalumos, jokios saulės, jokių spalvų, jokių kvapų. Bet draugai, bičiuliai ir šeimynykščiai į Palangą žiemą važiuodavo, sakydavo vykstą pasisemti ramybės, pailsėti, pabūti gryname ore ir, reikia pasakyti, grįždavo patenkinti…
Gyvenime jų nesupratau ir niekada kartu nevažiuodavau. Aiškiai žinojau, kad man labiau patinka jauki šiluma, minkštas pledas, garuojantis arbatos puodelis, knyga, kad išvažiavusi grįžčiau keikdama tą visų taip dievinamą jūros orą, kuris man paprastai baigiasi kažkuo tarpiniu tarp slogos ir plaučių uždegimo. Kalnai, slidės, šaltis – ne man, nors ir kaip tai būtų patrauklu, pigu ar madinga.
Nevažiuodavau, nes negalėjau pakęsti, kad viskas, kas man ten tiek metų vasarą brangu, žiemą yra dingę, apsnigta, įšaldyta, sukaustyta ledo, paslėpta nuo žmogaus akių. Pats miestelis, kuriame per daug metų tiek visko patirta ir išgyventa, šaltuoju metų laiku – mažas, pilkas, susigūžęs, nieko nesiskiriantis nuo kitų miesteliūkščių.
Į ką ten žiūrėti žiemą Palangoj? Žiemą reikia pralaukti gyvenant Vilniuje, Kaune ar kokioj Marijampolėj. Kad vėl paskui vasarą atvažiuotum tarsi į antrus namus, kaip ir kasmet, kaip ir prieš daugelį metų. Vasarą čia visur pilna klegesio, šypsenų, nerūpestingų mostų, įdegusių kūnų, vylingų žvilgsnių. Ir kas nėra Basanavičiaus gatvėje matęs minios, kuri įtraukia, neša… Ir tas jausmas yra geras, nes visų tikslas vienas ir tas pats – jūra. Paprasti ir poilsiautojų norai bei klausimai: kur čia geresnė vietelė pasideginti, kada ir kur eisime pietauti, ar išgirsime šiemet tą jau klasika tapusį „Karšti čeburekai, šaltas alus“!?
Bet žiemą Palanga apmirusi: viena kita veikianti kavinė, viena kita tamsiai arba slidininko kostiumu apsivilkusi žmogysta, viena kita mašina. Ko tikrai yra, tai erdvės, tylos, ramybės, niekur nereikia skubėti, niekur nepavėluosi. Taigi nuostabu! Bet man nuo tokio poilsio norisi vilku staugt…
Tiesa, klykiantys, balti jūros paukščiai! Jų čia pilna tiek vasarą, tiek žiemą. Ilgą laiką maniau, kad tai žuvėdros – nė velnio: pasirodo, kirai. Daug kas juos painioja su žuvėdromis, mažai kam ir rūpi, kas čia skraidžioja virš galvos. Žuvėdros – romantiškiau, įspūdingiau, primena visus kažkada matytus paveikslus ir filmus, bet ir juose daugeliu atvejų taipogi kirai. Ir jie visai neromantiški. Gana toli nuskrenda į sausumą, nebaikšūs, knaisiojasi visur, kur yra maisto, įskaitant ir šiukšliadėžes. Kažkada netyčia radau tokių šmaikščių patarimų, kaip juos atskirti nuo žuvėdrų, nes jų painiojimas pastarosioms yra tikra gėda. Tik paklausykit: jei žiemą prie jūros baltas paukštis puola ant batono – tai 100 proc. kiras, jei tupi laukuose ir šiukšlynuose – 100 proc. kiras, jei baltas paukštis pasigavo jūsų jorkšyrą – irgi 100 proc. kiras… Žuvėdros, pasirodo, minta tik gyva žuvimi ir vabzdžiais, jų balsas pratisas, tarsi prikimęs, visai kitoks nei tų bastūnų. Tarp abiejų rūšių populiariausi yra upinė ir rudagalvis. Bet tuščia jų… Labiausiai nuvylė, kad ir Livingstono žuvėdra, pasirodo, irgi buvo banaliausias kiras.
Ir visgi ką tik grįžau iš tos snieguotos Palangos. Viskas taip, kaip ką tik aprašiau, išskyrus tai, kaip sąmoningai džiaugiausi kiekviena akimirka, nors visai neplanavau ten būti. Neburbėjau, neliūdėjau, nesusirgau. Tiesiog įdėjau pastangų būti laiminga.
Ne žiema, jūra, vėjas, sniegas ar šaltis trukdo džiaugtis gyvenimu ar žengti pro duris. Trukdo kažkas kita.
