Norėdami išvysti Lietuvą tarpukariu, dardėtume į prieš pusę amžiaus atidarytą Lietuvos etnografijos muziejų (buv. Lietuvos liaudies buities muziejų), o norėdami išvysti tarpukario Dancigo miestiečių buitį, keliausime į Gdansko rotušėje įsikūrusią ekspoziciją. Čia sutiksime įvairių profesijų amatininkus, itin svarbų anuomet asmenį – laiškininką, pasidairysime į dirbtuves, parduotuvėles, užsuksim vaistinėn, dirstelsim į buities atributus. Prieš leisdamiesi kelionėn į tarpukario Dancigą (Gdansku jis tapo tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui), prisiminkim laisvojo miesto istoriją.
Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, sąjungininkai Versalio sutartimi (1919 m.) nusprendė įsteigti laisvąjį Dancigo miestą (Tautų lygos paskirtas komisaras), apimantį patį miestą, jūrų uostą ir didelę aplinkinę teritoriją. Tautų Lyga atmetė gyventojų prašymą oficialiai pavadinti jų miestą Laisvuoju Hanzos miestu Dancigu (Freie Hansestadt Danzig). Dancigo gyventojai gavo atskirą Laisvojo miesto pilietybę ir taip neteko buvusios Vokietijos pilietybės. Pirmąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai sudarė muitų sąjungą su Lenkija, o Lenkijos teisės taip pat apėmė nemokamą naudojimąsi uostu, lenkų paštą ir lenkų įgulą Vesterplatės rajone. Tokį susitarimą lėmė miesto, kuris šimtus metų buvo Lenkijos dalis, su kuria turėjo bendrų ekonominių interesų, kurios dėka klestėjo ir kurios ribose turėjo plačią autonomiją, istorija.
1923 m. oficialaus gyventojų surašymo duomenimis, 3,7 proc. miesto gyventojų buvo lenkai (13 656 iš 366 730 laisvojo miesto gyventojų), o 1920-1930 m. mieste gyveno daugiau kaip 90 proc. vokiečių. Tačiau lenkų pretenzijos svyravo iki maždaug 22 000, arba apie 6 % gyventojų, o XX a. trečiajame dešimtmetyje išaugo iki maždaug 13 %. Kitais vertinimais lenkų skaičius visoje Laisvojo miesto teritorijoje siekia 17 %. Rinkimuose į Laisvojo Dancigo miesto Seimą lenkų partijų rezultatai sumažėjo nuo 6,08 proc. balsų 1919 m. iki 3,15 proc. 1927 m. ir 3,53 proc. 1935 m. Henryko Stępniako (Henryk Stępniak) teigimu, daugelis lenkų vietoj to balsavo už katalikišką Zentrumspartei, ir, remdamasis šiais numanomais balsavimo modeliais, jis apskaičiavo, kad lenkų skaičius mieste sudarė 25-30 proc. jame gyvenančių katalikų, arba apie 30-36 tūkst. žmonių. Be to, mieste buvo užregistruota apie 4 tūkst. lenkų tautybės gyventojų, todėl, remiantis šiuo vertinimu, mieste gyveno apie 9,4-11 lenkų.
Kitais skaičiavimais, apie 10 proc. iš 130 000 katalikų buvo lenkai. Piotro Mickevičiaus teigimu, miesto valdžią sudarė buvę Prūsijos pareigūnai, priešiškai nusiteikę Lenkijos ir lenkų atžvilgiu. Anot Artūro Hutnikevičiaus (Artur Hutnikiewicz), lenkų gyventojai laisvajame mieste susidūrė su diskriminacija ir persekiojimais, kuriems bandė priešintis. Lenkai susidūrė su vokiečių pareigūnų diskriminacija įsidarbindami ir mokydamiesi. Taip buvo pažeidžiami tarptautiniai įstatymai, kurie įpareigojo miestą su lenkais elgtis vienodai su vokiečiais. Laisvasis Dancigo miestas išleido savo pašto ženklus ir valiutą (guldenus). Kolekcijose išliko daug pašto ženklų ir monetų su užrašu „Freie Stadt Danzig“.
Strateginis Lenkijos tikslas buvo laisvai išeiti į atvirą jūrą, o Versalio sutartimi Lenkijai priskirtos teritorijos buvo gera proga tai padaryti. Tačiau per Lenkijos ir Sovietų Sąjungos karą Dancigo darbininkai paskelbė streiką, kad užblokuotų šaudmenų tiekimą Lenkijos kariuomenei, kai Sovietų Sąjungos Raudonoji armija bandė užimti Varšuvą. Tuomet Antroji Lenkijos Respublika pastatė karinį tranzitinį sandėlį su nedideliu būriu karių Vesterplatėje. Dėl didžiulio dancigiečių pasipiktinimo ir didelių užsienio investicijų Lenkija pradėjo statyti didelį karinį uostą Gdynėje, vos už 25 km (16 mylių) nuo Dancigo. Kitaip nei Dancigas, Gdynė buvo tiesioginė Lenkijos nuosavybė ir netrukus tapo vadinamuoju „Lenkijos išoriniu langu“.
Dėl 1925-1934 m. vykusio Vokietijos ir Lenkijos muitų karo Lenkija ėmė orientuotis į tarptautinę prekybą, pavyzdžiui, buvo nutiesta nauja geležinkelio linija, sujungusi Sileziją su pakrante, o dėl naujų muitų tarifų buvo pigiau siųsti prekes per Lenkijos, o ne Vokietijos uostus. Gdynė tapo didžiausiu Baltijos jūros uostu. Nepaisant to, Lenkija griebėsi ekonominių sankcijų Dancigo ir Lenkijos konfliktų metu ir Dancigas labai nukentėjo. Labai norėta atšaukti sąjungininkų sprendimą dėl 400 000 miesto gyventojų, kurių daugumą sudarė vokiečiai, statuso. Tai baigėsi nacionalsocialistų vyriausybės išrinkimu per 1933 m. gegužės mėn. rinkimus Dancige.
Dancigo prijungimas prie Vokietijos buvo teritorinis reikalavimas, kurį į savo darbotvarkę įtraukdavo kiekviena Veimaro Respublikos vyriausybė. Buvo pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo deklaracija, o laisvojo miesto valdžiai naciai įsakė nebekelti problemų tarp Lenkijos ir Dancigo. Lenkijoje ir Dancige prasidėjo trumpas gero ekonominio bendradarbiavimo ir klestėjimo laikotarpis. Vis dėlto Vokietijoje buvo kuriama totalitarinė visuomenė, o ypač lenkų ar žydų mažumos nariams reikėjo ištvermės kasdien susiduriant su nacių smurtu ir persekiojimu.
Stiprėjant nacizmui tarp vokiečių, didėjo antilenkiškos nuotaikos, stiprėjo germanizacijos ir segregacijos politika, o XX a. trečiajame dešimtmetyje vietos administracija dažnai pažeidinėjo ir ribojo vietos lenkų teises. Lenkų vaikai buvo nepriimami į valstybines mokyklas lenkų mokomąja kalba, lenkų mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms nebuvo leidžiama nuomoti patalpų. Dėl tokios politikos mieste veikė tik 8 valstybinės mokyklos lenkų kalba, o lenkams pavyko suorganizuoti dar 7 privačias lenkiškas mokyklas. 1937 m. iš lenkų, siuntusių vaikus į privačias lenkiškas mokyklas, buvo reikalaujama pervesti vaikus į vokiškas mokyklas, grasinant policijos įsikišimu, buvo rengiami išpuoliai prieš lenkiškas mokyklas ir lenkų jaunimą.
Vokiečių milicija daug kartų mušė lenkų aktyvistus, skautus ir net paštininkus kaip „bausmę“ už lenkiškos spaudos platinimą. Vokiečių studentai užpuolė ir išvarė lenkų studentus iš technikos universiteto. Dešimtys lenkiškų pavardžių buvo prievarta germanizuotos, o nuo miesto įžymybių, tokių kaip Artuso dvaras ir Neptūno fontanas, buvo pašalinti lenkiški simboliai, primenantys, kad Dancigas šimtmečius buvo Lenkijos dalis.
Nuo 1937 m. buvo uždrausta vokiečių įmonėse įdarbinti lenkus, o jau įdarbinti lenkai buvo atleidžiami iš darbo, uždrausta viešose vietose vartoti lenkų kalbą, lenkai negalėjo lankytis kai kuriuose restoranuose, ypač tuose, kurie priklausė vokiečiams. 1938 m. vokiečiai įvykdė daugiau kaip 100 išpuolių prieš lenkų namus Lenkijos gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos proga. 1939 m., prieš vokiečių invaziją į Lenkiją ir Antrojo pasaulinio karo pradžią, vietiniai lenkų geležinkelininkai tapo mušimo ir areštų aukomis.
Apie 50 proc. Dancigo žydų bendruomenės narių per metus paliko miestą po 1937 m. spalio mėn. pogromo, po 1938 m. lapkričio mėn. įvykusių Krištolinės nakties riaušių bendruomenė nusprendė organizuoti emigraciją, o 1939 m. kovo mėn. prasidėjo pirmasis transportas į mandatinę Palestiną. Iki 1939 m. rugsėjo mėn. liko vos 1 700 daugiausia pagyvenusių žydų. 1941 m. pradžioje Dancige tebegyveno vos 600 žydų, kurie vėliau buvo deportuoti į Varšuvos getą arba į Terezienštatą. Vėliau dauguma jų buvo išsiųsti į įvairias naikinimo stovyklas. Iš 2938 miesto žydų bendruomenės 1227 pavyko pabėgti nuo nacių iki karo pradžios.
Po Austrijos ir Sudetų krašto aneksijos Vokietija 1938 m. spalio mėn. paragino Dancigo teritoriją atiduoti Vokietijai. 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. 1939 m. rugsėjo 2 d. Vokietija oficialiai aneksavo laisvąjį miestą. Nacių režimas nužudė lenkų paštininkus, gynusius Lenkijos paštą: tai buvo vienas pirmųjų karo nusikaltimų per karą. Kiti lenkų kariai, gynę Vesterplatės tvirtovę, pasidavė po septynių dienų kovų. Vokiečių vadas grąžino lenkų vadui kardą už drąsią kovą, o tuo pat metu vieną iš paimtų gynėjų Kazimierzą Rasinskį vokiečiai žiauriai kankino ir nužudė, kai jis atsisakė atskleisti Lenkijos ryšių kodus.
Daug sužinoję apie tarpukario Dancigo istoriją, pasidairykim į anuometę jo miestiečių buitį.
Pabuvoti tarpukario Dancige (dab. Gdanskas) mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
