Spalio 16 d. minime Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. 1944 m. rudenį Raudonajai armijai įsiveržus į Mažąją Lietuvą, prasidėjo neregėto masto šio krašto gyventojų genocidas ir kultūrinio palikimo naikinimas. 1944–1949 m. Karaliaučiaus krašte žvėriškai nužudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų, iš kurių apie 130 tūkst. buvo lietuvių kilmės.
1945 m. šiaurinė Rytų Prūsijos dalis – Karaliaučiaus kraštas buvo atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai, kuri pradėjo krašto kolonizavimą ir iš įvairių SSRS regionų ėmė siųsti kolonistus. 1946 m. kraštas pervadintas Kaliningrado sritimi.
Okupacinės valdžios vykdytą terorą išgyveno apie 160 tūkst. senųjų krašto gyventojų. Jie, kaip nemokama darbo jėga, buvo verčiami dirbti įvairius darbus. Dėl 1946–1947 m. krašte įsisiautėjusio bado, senieji krašto gyventojai, norėdami išgyventi, ėmė bėgti į Lietuvą. 1947 m. SSRS pradėjo krašto „valymą nuo vokiečių“. Į SSRS okupacinę Vokietijos zoną buvo iškelta beveik 102 tūkst. žmonių. Tęsiant „valymą“ 1951 m. į Vokietijos Demokratinę Respubliką iš Kaliningrado srities buvo perkelti 3487 vokiečių kilmės žmonės.
Pristatome tragišką Rytų Prūsijos gyventojos Adelheidės Zenthiofer (Adelheid Zenthöfer) istoriją ir jai siųstą laišką „Mylima Tėvyne, Rytų Prūsija“ (Geliebte Heimat Ostpreuẞenland). Laiške aprašomas liūdnas šio krašto gyventojų likimas, žiaurus raudonarmiečių elgesys užimtame krašte ir atklydimas į Lietuvą. A. Zenthiofer baudžiamojoje byloje kaip įkaltį saugomą laišką, 1948 m. parašė ir atsiuntė jos draugė, 1949 m. iš Rytų Prūsijos perkelta į Vokietiją.
Ūkyje netoli Rytų Prūsijos Labiau miesto (liet. Labguva, nuo 1946 m. Polesk) gyvenusi A. Zenthiofer (g. 1920 m.) dėl prasidėjusio bado ir nepriteklių 1947 m. su vyro seserimi ir trimis mirusios sesers vaikais, patraukė į Lietuvą. Jos vyras tarnaudamas Vokietijos kariuomenėje, 1944 m. žuvo Rytų fronte. Tėvai iš Rytų Prūsijos buvo evakuoti į Vokietiją, kur apsigyveno Hanoveryje, po karo patekusiame į Didžiosios Britanijos okupacinę Vokietijos zoną. Atklydusi į Lietuvą A. Zenthiofer gyveno pas žmones, dirbo įvairius ūkio darbus. 1950 m. sovietų saugumo buvo sulaikyta ir patalpinta į lagerį Pagėgių rajone, skirtą buvusiems Vokietijos piliečiams. Nors A. Zenthiofer labai norėjo įvykti į Vokietiją, tačiau jai, skirtingai nei jos vyro seseriai ir sesers vaikams, nepavyko pakliūti į 1951 m. suformuotą į Vokietijos Demokratinę Respubliką perkeliamų „vokiečių ešeloną“.
1950 m. jos namuose apsilankė sovietų saugumo kontržvalgybininkai. Atliekant kratą buvo rastas „antisovietinio turinio laiškas“, kurį ji skaitė Pagėgiuose gyvenantiems savo pažįstamiems, kilusiems iš Rytų Prūsijos. 1951 m. A. Zenthiofer buvo sulaikyta, apkaltinta antisovietine agitacija ir nubausta 7 m. pataisos darbų lagerio. Kalėjo Usollage, Permės krašte. 1956 m. buvo paleista iš įkalinimo ir repatrijavo į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Siūlome paskaityti laiško fragmentus (versta iš laiško vertimo į rusų kalbą):
„Mylima Tėvyne, Rytų Prūsija, tu patekai į priešo rankas, mūsų žvilgsnis pilnas sielvarto, o ant širdies labai sunku, mes nebeturime nei Tėvynės, nei gimtinės. … Mes klaidžiojame po Lietuvą be pastogės ir kaip tai sunku. Jau dveji metai esam po rusų rimbu, iš mūsų tyčiojasi kaip iš vergų … Daugelis iš mūsų dėl bado atsidūrė duobėje … Tai ne žmonės, o bestijos, einančios velnio pėdom. … Jokios pagarbos šventoms vietoms – bažnyčios pilnos šieno ir arklių. Ramybės neturi net mirusieji, kryžiai ir kapai nyksta akimirksniu. Mus vaiko nuo vieno namo prie kito, kasdien kankina sunkiausiais darbais, apiplėšė iki paskutinių marškinių … Už dešimt darbo dienų gavome 2 kg miltų, už kuriuos dar reikėjo ir susimokėti. Buvome priversti parduoti paskutinius daiktus, kad gautume truputėlį pinigų. … Su ašaromis akyse virėme sriubą iš miltų ir vandens, kaip mes pasiilgome nors sudžiūvusios duonos gabalėlio. … Vaikai atrodo kaip seniai, kaip greitai juos geso gyvenimo šviesa. Nuo bado ir kančių sulinko ir seni žmonės, tapdami grobiu mirčiai. Kad išvengtumėme mirties iš bado … per Tilžę ir Tauragę atėjome į Lietuvą. … Mes beldėme į kiekvienas duris prašydami gabalėlio duonos. Jie į mus žiūrėjo su užuojauta ir dosniai mus viskuo apdovanodavo. Ši maža tauta tokia paprasta ir kukli, ji nežino melo ir suktybių. … Valstiečiai dažnai mus samdydavo darbui. Mes sąžiningai atlikdavome savo pareigas, gaudavome už tai maisto ir kviesdavo mus pasilikti iki išvykimo į Tėvynę. Bet apie mus sužinojus rusų policijai, mes turėdavome išeiti, pradingti. Nebuvo leidžiama mūsų priimti į darbą, mes privalėjome išvykti į Vokietiją…“
