Gdansko bažnyčios stebina ne tik architektūros monumentalumu, bet ir masteliais, tiesa, pačių gdanskiečių didelio nuopelno tame nėra, nes šventovės statytos laisvajame mieste Dancige prieš daugelį amžių. Daugel negandų ir karų, naikinančių gaisrų teko patirti Gdansko (Dancigo) šventovėms, bet kaskart jos buvo kruopščiai atstatomos ir restauruojamos. Neaplankyti šv. Kotrynos bažnyčią neišeina niekaip: jos bokštas šauna aukštai į dangų visai šalia didžiojo malūno, kuriame neperseniausiai lankėmės, ir į kurį darsyk sugrįšime modernios gintaro ekspozicijos apžiūrai. Šv.Kotrynos bažnyčiai teko nukentėti ir XXI amžiuje: 2006-ais joje įsiplieskė gaisras, dar labiau niokojantis, nei kilęs XX amžiaus pradžioje – 1905-ais. Na, o mes veriame karmelitų valdų duris, ir dairomės įspūdingų matmenų sakraliajame statinyje, vis pasidairydami į jo istoriją.
Gaisras 1905-ais ir jo pasekmės.
Kada tiksliai pradėjo „augti“ seniausia Gdansko parapinė bažnyčia – nežinoma. Pirmoji versija: religinės paskirties pastatas šioje vietoje galėjo būti jau X a., nes rasti skeletai karstuose, kurie preliminariai datuojami X a. Antroji versija: koplyčia arba bažnyčia, kaip teigia tradicija, buvo pastatyta XII amžiuje. Kita vertus, trečioji versija teigia, kad bažnyčia neabejotinai stovėjo jau XIII a. Bažnyčios ištakos sietinos su 1227-ais, kai kunigaikščio kapelionas Vilhelmas perėmė bažnyčią kaip parapijos kunigas. Po kelių dešimtmečių, 1263-ais, pirmą kartą paminėta bažnyčios globėja šventoji Kotryna, kuri buvo ir Gdansko globėja. Tačiau XIII a. šventovė nebuvo tokia, kokią matome šiandien. Iki dabartinio dydžio ji pradėta plėsti 1379-ais.
Pastatytas trijų navų korpusas, vienanavė presbiterija, zakristija ir prieangis. Vėliau presbiterija buvo praplėsta dar dviem navomis ir pastatytas masyvus bokštas su šoninėmis koplyčiomis. Savo ruožtu bokšto dekoratyvaus kupolo teko laukti iki 1634 m. Sunku įsivaizduoti Gdansko senamiesčio panoramą be Kotrynos „šalmo” – taip meiliai vadinamas bažnyčios kupolas. Žavi gražūs skliautai, kurių Šv.Kotrynos bažnyčioje yra vienuolika rūšių. Šventovėje kadaise buvo didžiuliai 50-ies balsų vargonai, aštuoniolika altorių ir dešimt koplyčių.
Bažnyčioje yra su Gdansku susijusių žymių veikėjų epitafijos, taip pat unikali manieristinė sakykla ir karilionas. Pirmąjį XVIII a. sudarė 35-i varpai. Jis grojo protestantiškojo giedojimo melodijas. Kitas buvo įrengtas po žaibo sukelto gaisro. Sakoma, kad Dancigo gyventojai taip priprato prie kariliono, kad be jo negalėjo apsieiti. Ši bažnyčia buvo antroji po Marijos bažnyčios, tačiau per kelis dešimtmečius šventovė patyrė dvi dideles tragedijas, ir iki šiol stengiasi atgauti bent dalį buvusios šlovės.
Po Antrojo pasaulinio karo mūšių 1945-ais, kadaise gražus rytinis Šv.Kotrynos bažnyčios fasadas atrodė dramatiškai, o bokštas stovėjo vienišas, be kupolo. „Žvelgiant į tai, kas liko iš bažnyčios, buvo galima pajusti visą karo dramos mastą”, – prisimena amžininkai. Viltis Šventosios Kotrynos bažnyčiai atsirado su naujais savininkais. 1945 m. bažnyčią perėmė iš Šventosios Žemės kilęs ordinas. Pilnas jo pavadinimas – Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos brolių ordinas. Trumpai tariant – karmelitai.
Ordino pavadinimas kilęs iš vietos, kurioje buvo apsistojęs ir meldėsi šventasis pranašas ir eremitas Elijas. Žinoma, kad Karmelio kalno grotose gyveno eremitai, kurie, gyvendami atsiskyrėlišką gyvenimą, buvo Elijo pavyzdys. Būtent tokių žmonių ir buvo įkurtas ordinas, kurio regulą 1226 m. patvirtino popiežius. Dėl krikščionių ir musulmonų konflikto karmelitai buvo priversti palikti Palestiną. Dalis vienuolių nukeliavo į Siciliją. Tie, kurie pasiliko, mirė kankinio mirtimi nuo saracėnų rankos. Karmelio kalno vienuolynas buvo sudegintas. Iš Sicilijos likę gyvi vienuoliai nukeliavo į pietų Prancūziją ir toliau į Angliją. Aukų ir Kryžiuočių ordino paramos dėka karmelitų vienuolynas buvo pastatytas Dancigo naujamiesčio teritorijoje, tikriausiai netoli dabartinės Janos iš Kolnos gatvės.
Tačiau XV a. viduryje Naujasis miestas, kurį įkūrė ir rėmė kryžiuočiai, buvo sunaikintas. Nors bažnyčia ir vienuolynas išliko, Dancigo valdžia, baimindamasi priešiškų kariuomenių, nugriovė pastatus, o karmelitus perkėlė į senamiestį. Čia baltieji vienuoliai – taip jie buvo vadinami viduramžiais – pradėjo statyti mūrinę bažnyčią, šiandien žinomą kaip Šv. Juozapo šventovė. Joje jie tarnavo iki 1823-ų, kai Prūsijos valdžia vienuolyną panaikino. Dalį vienuolyno pastatų perėmė Prūsijos kariuomenė, o 1840-ais buvo įkurta Šv. Juozapo parapija. 1945-ais karmelitai grįžo į Dancigą. Tačiau buvusioje šventovėje jau buvo įsikūrusi Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos misionierių kongregacija, tad Karmelio kalno vienuoliai nusprendė įsikurti prie Šv.Kotrynos bažnyčios.
Pokaris: ardymas, tvarkymas, galiausiai pradedama kruopšti rekonstrukcija. Ir po kelerių metų darbo – pastato katastrofa. 1953 m. audra nepasigailėjo sugriautos bažnyčios. Spaudžiant vėjui, sugriuvo pietinis šventoriaus frontonas ir skliautų liekanos. Taigi karmelitai ir toliau kovojo su tonomis griuvėsių. Tačiau galiausiai atstatymo procese įvyko proveržis. Po 1956 m. sienos įgavo gelžbetoninį apvadą, kuris stabilizavo konstrukciją. Taip pat buvo atstatyti stogai, dalis korpuso ir frontonai virš presbiterijos ir pietinės koplyčios. Po to, septintojo dešimtmečio pradžioje, buvo rekonstruoti puošnūs krištoliniai skliautai šoninėse navose. Tačiau įspūdingiausia restauravimo dalis dar tik laukė. Karmelitai Gdansko provincijos nacionalinei tarybai pateikė prašymą atkurti išskirtinį bažnyčios kupolą.
„Yra labai rimtų žodinių atsakymų ir pažadų, kad šalmas bus atstatytas per penkerių metų planą. Duok Dieve! Švenčiame Mišias šia intencija”, – džiaugėsi vienas iš karmelitų vienuolyno kronikos puslapiuose. Statybos darbai prasidėjo 1974-ų rudenį, tad viename laikraštyje jiems buvo suteiktas kodinis pavadinimas „Kotryna“. Užduotis nebuvo lengva: ant 44-ių metrų aukščio bokšto reikia pastatyti 32-ų metrų aukščio konstrukciją, todėl darbai buvo suskirstyti į kelis etapus. 1974-ų lapkričio mėnesį ant bokšto viršaus buvo užkelta septynias tonas sverianti plieninė konstrukcija. Kitais metais galingas „Coles-Centurion“ kranas pakėlė du bokštelius, o tada pristatė dviejų dalių kupolą į bažnyčios bokštą. Tada pagaliau iškilo dar du bokšteliai.
Praėjus 20 metų po karo, bažnyčios bokštą vėl vainikavo kupolas, taip pat atsirado galimybė atgauti kai kuriuos baldus. Vokiečiai, bijodami artėjančios sovietų armijos, 1944-45-ais vertingesnius „Katharinenkirche” (Kotrynos bažnyčios, vok.) baldus paslėpė keliuose kaimuose, dėl to po karo bažnyčiai buvo grąžinta daug relikvijų. Tačiau sensacija tapo vietos spaudoje aprašytas devynių vertingų paveikslų, kadaise puošusių Šv. katarinos bažnyčios emporą, atradimas. Ilgus metus drobės buvo saugomos konservavimo saugykloje Olivos mieste. „Iki šiol jie buvo laikomi menkaverčiais. Paaiškėjo, kad paveikslai buvo sukurti 1608-ais ir atkeliavo iš nežinomų Dancigo meistrų ateljė. Paveiksluose vaizduojamos biblinės scenos, pavyzdžiui, Danielius liūtų duobėje, Juditos nukirsta Holoferno galva ir Jobo apsilankymas, – rašė vietinis leidinys. Tuo pat metu karmelitai siekė susigrąžinti kariliono varpus. Septintajame dešimtmetyje vienas iš vienuolių, lankydamas šeimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje, aptiko brošiūrą, kurioje buvo aprašyta Liubeko Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia. Viename iš puslapių buvo paminėta, kad varpai atkeliavo iš Šv. Kotrynos bažnyčios. Tačiau dar nespėjus užbaigti kariliono bylą, bažnyčioje buvo padarytas sensacingas atradimas.
„Įstojęs į ordiną 1980-ais, atvykau į Gdanską kaip jaunas klierikas. Tuo metu bažnyčia buvo atvira tikintiesiems, tačiau dar reikėjo nugriauti dvi šventoriaus navas. Iš vyresnių vienuolių buvome girdėję, kad kažkur bažnyčioje palaidotas garsus dancigietis. Nesu nei aludaris, nei astronomas, nei miesto tarybos narys. Bet Jonas Hevelis man labai artimas, nes atsitiktinai – mes, klierikai – iškasėme jo antkapį”, – pasakojo dabartinis Gdansko karmelitų prioras. Vienuolyne kilo džiaugsmas. Jono Hevelijaus kapą klierikai surado prieš 1986-ų Kalėdas, prieš pat kitus metus, kai turėjo būti švenčiamos 300-osios žymaus astronomo mirties metinės. Tačiau tuo geros žinios bažnyčiai nesibaigė. Nepraėjus nė dvejiems metams, į bažnyčios bokštą buvo įkeltas karilionas.
Anksčiau Dancige lankėsi filmo „Randai“ kūrėjai. Hansas Eggebrechtas atliko laisvajame Dancigo mieste gyvenančio vokiečio vaidmenį. Jis buvo ne profesionalus aktorius, o gamtininkas. Jis gimė mieste prie Motlavos upės ir čia praleido kelerius savo gyvenimo metus, kol buvo išsiųstas į Rytų frontą kaip Vermachto karys. Praėjus beveik pusei amžiaus, jis stovėjo apsuptas kino kūrėjų bažnyčios bokšte. „Pamačiau, kad bažnyčia atstatyta, tačiau kariliono nebuvo. Tuomet manyje kilo nenugalimas noras padėti atstatyti kadaise buvusį nuostabų instrumentą”, – pasakojo Hansas Eggebrechtas.
Vokietis apie savo sumanymą pirmiausia pranešė Šventajam Sostui. Gavęs popiežiaus sekretoriaus pritarimą, jis pradėjo rinkti pinigus Europoje. Jis turėjo daug patirties šioje srityje. Anksčiau, karo padėties metu, jis buvo rinkęs lėšas Gdansko gyventojams padėti. Jis taip pat organizavo vaistų siuntas vietos Medicinos akademijai. Ne mažiau veiklus jis buvo ir kariliono atžvilgiu. Tuo tarpu Gdanske buvo tariamasi, ar grąžinti išlikusius Šv. Kotrynos bažnyčios varpus, kurie po karo buvo rasti Liubeke. Galiausiai buvo nuspręsta, kad 1908-ais nulieti 28-i varpai neturi didelės išliekamosios vertės. Todėl buvo pasiūlyta užsakyti naują karilioną. 37-i varpai turėjo būti nulieti Asteno (Nyderlandai) varpų liejykloje. Po kelerių metų darbo 1989-ų rugpjūčio 31-ą, Antrojo pasaulinio karo pradžios 50-ų metinių išvakarėse, įvyko pirmasis naujojo Šv. Kotrynos bažnyčios kariliono koncertas.
Iš pradžių karilionas veikė savaiminiu režimu. Tačiau atsitiko taip, kad Gdansko miesto istorijos muziejaus darbuotojas Gžegožas Šychlinskis Nyderlanduose pamatė tikrą karilioną, kuriuo buvo galima groti rankiniu būdu. Ir… įsimylėjo šį instrumentą, tad 1990-ų pabaigoje buvo sumontuota klaviatūra bei traukos lenta, o varpų skaičius padidėjo iki 49-ų – pasakojo Monika Kazmierčak, kuri daugelį metų šiuo instrumentu groja įvairias melodijas. Nuo grigališkojo choralo iki protestantų giesmių ir amerikietiškų dainų. Tačiau atėjo laikas, kai karilionas beveik šešeriems metams nutilo. Viskas – dėl 2006-ų gegužės 22-ą bažnyčioje kilusio gaisro.
Pasakojimą apie Šv. Kotrynos bažnyčiai Gdanske tekusius išbandymus pratęsime netrukus, o dabar kviečiu AIDŲ prenumeratorius šventovės vidun.
Norite matyti visą turinį?
Prenumerata 1 eur / mėn.
ok
