Kaip ir Klaipėda anksčiau buvo Mėmeliu, taip ir Lenkijos pajūryje įsikūręs Gdanskas kadaise buvo visai nelenkiškas Dancigas. Nenuostabu, kad dažnas įspūdingesnis senamiesčio pastatas mena ne tik kad Prūsijos laikus, o gerokai žilesnę senovę. Malborko pilis, kurioje jau apžiūrėjome malūną (tiesa, įkurtą ne viduramžiais, o prieš gerą šimtą metų), Sopotas, Gdanskas, Elblongas – vis Prūsiją, ir net teutonus menantys miestai. Pavadinimai keitėsi, keitėsi ir absoliuti dauguma gyventojų, tačiau architektūroje nesunku atpažinti germanišką pėdsaką. Na, o mes sukam ienas į senamiesčio pakraštį, ir statom savąjį transportą netoliese didžiojo malūno – vienos Gdansko įžymybių. Tiesa, malūnas paskutinį kartą malė 1945-ais, mat karo metais buvo bemaž visas sugriautas, kaip ir didžioji dalis Gdansko (Dancigo) senamiesčio. Įdomu tai, kad būtent nuo Gdansko apšaudymo iš nacių kreiserių prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nenuostabu, kad vokiečiai įnirtingai gynė prūsišką istoriją turintį miestą, nenuostabu, kad sovietinė kariauna jį nuožmiai bombardavo ir griovė. Tad mūsiškiam dičkiui smarkiai kliuvo mūšių metu: einame vidun ir domėsimės malūno istorija.
Didysis malūnas (vok. Große Mühle) – viduramžių istorinis vandens malūnas Gdansko senamiestyje, Tarčos saloje. Jį varė Radūnios kanalo vandenys. Didįjį malūną 1350 m. pastatė kryžiuočiai. Jis iš dalies sudegė 1391 m. 1454 m. vasario 4 d. jį užėmė Dancigo piliečiai, priklausantys antiteutonų sąmokslui (Prūsijos sąjungai), kurie pradėjo sukilimą prieš ordino viršenybę. Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis Elblonge išleistoje privilegijoje malūną atidavė dancigiečiams. Malūną varė 18 vandens ratų. 1836 m. malūną išsinuomojo tarėjas Jakubas Wittas, kuris vieną malūno pusę modernizavo miltų gamybai pagal amerikietiškąjį modelį, be kita ko, įrengė konvejerį.
1880 m. malūnas gavo modernią turbininę pavarą (vandens turbinas). 1937 m. buvo pakeistas stogas ir atstatytas kaminas. Malūnas buvo naudojamas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai buvo iš dalies sugriautas; 1939 m. malūnas vis dar gamino iki 200 tonų miltų per dieną. Po karo XX a. septintajame dešimtmetyje jis buvo atstatytas (pastatas yra 80 proc. autentiškas), kad būtų naudojamas kaip Gdansko laivų statyklos kultūros centras, tačiau šios funkcijos jis taip ir neatliko. Vėliau jis buvo naudojamas parodoms, kaip sandėlis, diskoteka, teatro spektaklių ir laivų statybos mugės vieta. Iki 1992 m. čia veikė „Pewex“ ir žaidimų kambarys. 1991 m. pastate buvo atlikti archeologiniai tyrimai. 1993 m. baigta malūno konversija į universalinę parduotuvę.
Tokį malūną išvydo dailininkas 1687-ais.
O čia 1880-ų vaizdas.
Dar vienas 1880-ų brėžinys.
Tai jau XX amžiaus pradžios nuotrauka.
Antrojo pasaulinio karo metu malūnas smarkiai nukentėjo – sudegė visas jo vidus, stogas, pastatą imta atstatyti tik 7-ame dešmtmetyje.
Kadaise Malūnas taip pat perdirbdavo miežius salyklui, tenkino vietos poreikius ir naudojosi eksporto galimybėmis. Tokios svarbos objektą prižiūrėjo kontūro pilies „miūlmeisteris”, kryžiuočiai už malimą imdavo pinigus, o 1/16 dalį sumaltų grūdų mokėdavo natūra. Šių mokesčių dydis buvo viena iš didėjančio nepasitenkinimo teutonų valdymu priežasčių. Didysis malūnas taip pat buvo laikomas strategiškai svarbiu objektu, todėl, pavyzdžiui, sėkmingas 1454 m. vasario mėn. antiteutonų sukilimas prasidėjo nuo pirmiau aprašyto pastato užgrobimo. Įsikūręs senamiesčio teritorijoje, jis pagal karališkąją privilegiją buvo pavaldus Pagrindinio miesto tarybai – toks kompetencijos padalijimas rodo didelę pastato svarbą vėlyvųjų viduramžių Gdansko funkcionavimui.
Šiandieną įdomiai malūno istorijai skirta viena jame esanti patalpa, kurioje lankytojus žavi įspūdingas senolio maketas.
XVII a. pradžioje buvo pastatyta didžiulė kepimo krosnis, o kiek vėliau buvo išplėsta pastato važiuojamoji dalis, kurios šonuose galiausiai sukosi net 18 kibirų ratų. Pastatas stovėjo ir per daugkartines miesto apgultis, nes priešo kariuomenė kaskart užblokuodavo Radūnios kanalą. XVIII a. pradžioje įrengta kryptinė pavara padarė įrenginį nepriklausomą nuo vandens srovės, be to, gerai veikė per didelius šalčius, kai ledo sukaustyti ratai negalėjo perduoti reikiamos energijos. XIX a. buvo įrengtos garo turbinos, kurias vėliau pakeitė elektros varikliai. Malūnas veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, taigi beveik 600 metų! Tai unikalus Gdanske naudotų sprendimų ilgaamžiškumo pavyzdys.
Pasidairykim į malūno maketą iš kelių pusių.
Malūnas buvo pastatytas dirbtinėje saloje (dabar vadinamoje Malūno sala), kurią suformavo Radūnios kanalo išsišakojimas. 26 m aukščio, 26 m pločio ir 41 m ilgio statinys turėjo 18 5 m skersmens vandens ratų, po 9 ant ilgosios malūno sienos (jie buvo išdėstyti pakaitomis arčiau ir toliau nuo sienos, nes neužteko vietos juos visus išrikiuoti į vieną eilę) ir atliko malūno, grūdų sandėlio ir kepyklos funkcijas. Virš dviejų lygių kvernų buvo šešios grūdų krautuvės. Kiekvienas šešioliktas malūne sumaltų grūdų maišas atitekdavo miestui kaip duoklė. Jei miestas būdavo apgultas ir vandens tiekimas nutrūkdavo, būdavo naudojamos atsarginės arkliais varomos girnos.
Malūno istoriją įdomiai pasakoja čia pat įrengta multimedija.
Nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio iki 2016 m. rugsėjo mėn. Didžiajame malūne veikė prekybos centras, kuris metams bėgant prarado populiarumą. Veikė vis mažiau prekystalių, o pastatui reikėjo kapitalinio remonto. 2016 m. gruodį malūnas buvo perduotas netoliese esančiam Gintaro muziejui Gdanske, sunkiai tilpusiam į jo patalpas Priešvartės komplekse.
Malūno pašonėje – 1997-ais rekonstruotas malūnininkų cecho dailus namas.
Malūne įsikūrusį įspūdingą Gintaro muziejų lankysime netrukus, o kol kas tariam atgimusiam dičkiui „sudie”.
Sužinoti Gdanske esančio didžiojo malūno istoriją mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas ir videoteka.
