„Tai jeigu vienas rusas, tai viskas turi būti rusiškai?!” – įsikarščiavusi moteris replikavo rusiškai kalbėti paraginusiam pūzrui, o renginį Respublikiniuose profesinių sąjungų kultūros rūmuose vedęs Algimantas Čekuolis paramino ją: „Neskubėkim, viskam ateis savas laikas.” Vienoje pirmųjų viešų Sąjūdžio (Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – oficialus pirminis Sąjūdžio pavadinimas) diskusijų, vykusių ant vilniškio Tauro kalno buvusiuose rūmuose kalbėta ne apie nepriklausomybę, ne apie laisvę ar išėjimą iš sovietų imperijos. Šnekėta apie visuomenės skaudulius, kurie tapo valstybingumo atkūrimo pagrindais. Kokia buvo atgimstanti Lietuva, kas suvienijo tautą Atgimimui? Leiskite jums priminti tuomečius prioritetus, ir sulyginti su dabarties aktualijomis.
Lietuvių kalba – valstybinė ir privaloma
Iki 1988-ųjų pabaigos Lietuvoje, kaip ir kitose SSRS respublikose, valstybinė kalba buvo rusų. Nors rusų SSRS buvo tik pusė, visi likusieji privalėjo išmokti rusų kalbą, o ne Rusijoje gyvenantys rusai retai mokėsi vietines kalbas. Šliaužianti rusifikacija, itin globota surusėjusio funkcionieriaus Josifo (Juozo) Maniušio, smelkėsi į visas gyvenimo sritis. Sudėtingiausia padėtis buvo gausiai rusakalbių apgyvendintuose Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine (anuomet – Sniečkuje). Nors literatūros, skatinusios kitakalbius mokytis lietuvių kalbą, netrūko, dauguma nelietuvių vietinę kalbą ignoravo. Kaip čia neprisiminsi K.Markso posakį: „Nemokėti šalies, kurioje gyvena, kalbą gali svečias, idiotas arba okupantas”. Kokį statusą suteikti dešimtmečius Lietuvoje gyvenusiems kitakalbiams, spręskite patys, aš gi linkęs jiems priskirti ne idiotų, o priešiškai Lietuvai nusiteikusių personų statusą. Tokių netikšų gausu ir šiandienėje visuomenėje, tik prie atgrasaus „govorite po russki” („kalbėkite rusiškai, rus.) prisidėjo naujas įžūlumo „standartas” – „English, please” („angliškai, prašau”, angl.).
Lietuvon dešimtimis tūkstančių plūsta emigrantai iš viso pasaulio, ypač – iš buvusių sovietijoje Azijos respublikų-šalių bei nesugebančių susikurti padorų gyvenimą Azijos bei Afrikos valstybių. Ar bandys ši gausi imigrantų armija pramokti bent pagrindus lietuvių kalbos? Rodos, viskas turėtų būti elementaru: valstybė paruošia kalbos pradmenų mokymuisi būtiną medžiagą (nuotoliniai kursai, vaizdinė ir rašytinė medžiaga), o darbdaviai privalo užtikrinti, kad atvykėlis per pusmetį pramoktų daugiau, nei „liabas” ir „asiū”. Gyvenime viskas gerokai proziškiau, tad šiai dienai lietuvių kalba didmiesčiuose yra paminta labiau, nei sovietmečiu, laiminant liberaliems valdininkams. Imigracinei rusifikacijai sparčiai talkina anglofikacija, tik šįkart ji ne prievartinė, kaip kad būta sovietmečiu, o lyg ir savanoriška. Na nemoka tas pavežėjas, vairuotojas, „boltininkas” ar padavėjas lietuviškai, tai mes maloniai patalkinsime jam, laužydami liežuvį rusiškai ar angliškai. Stebina ir glumina visiškas valdžios abejingumas Europoje senai suprasta ir sprendžiama imigrantų integracijos problema, bet gal gi Lietuvai įprasta vilktis provincialioje sprendimų uodegoje? Turbūt svarbiau, kad atvykėliai krauna turtus piniguotiems ponuliams, nei piršto nepajudinantiems dėl savo darbuotojų minimalios integracijos?
Istorijos žinojimas – savimonės pagrindas
Lietuvos istorija nelengva ir permaininga dėl šimtmečius ją varginusių plėšikiškų atėjūnų. Sovietmečiu mūsų valstybės istorija neatsitiktinai buvo menkinama ir ujama, nes Lietuvos didžioji kunigaikštystė susikūrė gerokai anksčiau, nei Maskolija. Nesmagu buvo didžiajai „deržavai” („patvaldystės valstybei”, rus.) pripažinti, kad mažutė, lyginant su milžiniškais Rusijos masteliais, Lietuva gerokai anksčiau žengė progreso keliu, pirmąją Europoje konstituciją turėjo, gerokai senesnį nei maskviškiai universitetą ir t.t. Istorijos menkinimas, iškraipymas, sovietinimas buvo įkyrėję iki gyvo kaulo, tad nenuostabu, kad Atgimimo laikmečiu pasirodęs A.Šapokos tarpukariu redaguotos „Lietuvos istorijos” fotografuotinis leidimas buvo išleistas iki šiol nepralenktu 155.000(!) tūkstančių tiražu, kuris visas buvo išgraibstytas. Trokšta giliau pažinti pusę amžiaus darkytą ir menkintą Lietuvos praeitį, tad dažna leidykla ėmėsi istorinės literatūros perleidimo, parengta daugybė naujų studijų, kiekvienas leidinys mirgėjo istorinėmis publikacijomis. Šiandieną straipsniai ir apybraižos istorine tematika yra labiau retenybė, nei taisyklė, nors turėtų būti atvirkščiai – garbingos istorijos žinojimas yra viena kertinių patriotiškumo, tautinės savimonės atramų. Netenka net svajoti, kad gausi imigrantų armija savanoriškai ar primygtinai skatinama domėtųsi Lietuvos istorija: mūsų šalis jiems yra tiesiog patogaus ir sotaus gyvenimo vieta, kurios praeitimi domėtis jie neturi jokio noro, tad ir jų pagarba Lietuvai yra itin menka.
Tautiniai simboliai – nelengvai susigrąžinti
Ir šiandieną atsiranda glušpetrių, ypač Vilnijoje, kurie nežino, kuri valstybinės vėliavos spalva turi būti viršuje: antai, pusgirtis(?) Riešės seniūnijos tarnautojas pakabino Lietuvos vėliavą aukštyn kojomis, o Klaipėdoje valstybinis simbolis buvo kažin kokio niekšo ne kartą sudarkytas. Gerai pamenu, kaip ašarojo valstybinę vėliavą po ilgų dešimtmečių vėl išvydę senoliai pirmajame didžiųjų Sąjūdžio mitingų vilniškiam Vingio parke. Himną ir vėliavą išreikalavome sugrąžinti dar sovietmečiu – tai padaryta 1988-ų lapkritį dar sovietmečiu suformuotoje („išrinktoje”) Aukščiausioje Taryboje, visai salei deputatų plojant stovint. Palaipsniui sugrįžo ir valstybinis herbas Vytis, ir istorinė vėliava, o trispalvei teko išgirsti ir tokį anuomečio kompartijos lyderio „įvertinimą” vilniškėje Katedros (tuomet – Gedimino) aikštėje vykusiame mitinge: „Kol kabės šitas skuduras, aš čia nekalbėsiu”. Anaiptol nelengvai pavyko susigrąžinti valstybinius simbolius, tik ar džiugina jie akį šiandieną? Valstybinių švenčių dieną aplankykite didmiesčius supančius privačių namų kvartalus ir įsitikinsite, kad iškeltas valstybinė vėliava jau tampa išimtimi, o ne taisykle. Verta prisiminti, kad teisės aktai reikalauja švenčių dieną iškelti vėliavą, tik ar kas paiso šios taisyklės. Ir jau tikrai niekas nekontroliuoja, nors ypatingų dedukcinių pastangų tam nereikia: nematai iškeltos vėliavos – pagėdini, ir skiri riebią baudą netikšai. Apie Vilnijos tyrus ir kalbėti netenka – valstybinė vėliava čia ne tik kad negerbiama, bet ir nemėgstama.
Tarnyba armijoje anuomet ir dabar
Bene kokčiausia sovietmečio problema buvo ne klestintys neūkiškumas ir švogerizmas (pastarojo apstu šiandienėje visuomenėje), o privaloma vaikinų tarnyba vagysčių ir smurto liūnu senai tapusioje sovietinėje kariaunoje. Rekrūtais padaryti lietuvaičiai po „učebkės” („pradinio karinio mokymo padalinys” rus. žarg.) latvių Dobelėje būdavo nutrenkiami į tolimiausius imperijos užkaborius. Kaimynas buvo išsiųstas tarnauti į Japonijos pašonėje esantį Sachaliną, kuriame itin atšiaurios gamtinės sąlygos. Žiemą atsikasdavo metrines pusnis, ir įsitvėrę ištemptą trosą, košiami ledinio uraganinio vėjo, vargais negalais nusvirduliuodavo į už pusšimčio žingsnių esančią valgyklą. Visgi, niūrios gamtinės sąlygos ar azijiečių patyčios dar buvo tik pumpurėliai, lyginant su sovietinėje kariaunoje išplitusia šiurpia yda – smurtu, vadintu „diedovščina” („smurtinis laukiančių demobilizacijos kareivų elgesys naujokų atžvilgiu”, rus. žarg.). Visuomenei „perestroikos” („pertvarkos”/”persitvarkymo”, rus.) laikmečiu pradėjus atvirai kalbėti apie smurtą sovietinėje kariaunoje, paaiškėjo stulbinančios šios ydos apimtys, persmelkę išvogtą ir nušiurusią SSRS kariuomenę. Per visą imperiją nuskambėjo lietuvaičio Artūro Sakalausko istorija” neapsikentęs šiurpaus smurto ir šlykščiausių patyčių, kariūnas nušovė jį kankinusius kareivius (azijiečius, kaukaziečius). Skaudi istorija bene labiausiai paskatino lietuvaičius vengti tarnybos sovietinėje kariaunoje, slėptis nuo šaukimų tarnybon.
Griuvus melo imperijai ir išsinešdinus Rusijos kariaunai, lietuviai palaipsniui stiprino savo ginkluotąsias pajėgas, nors pelnytis „auksinių šaukštų” dėka jokiu būdu nevengė. Kaip atrodo šiandienis jaunuolių pa(si)rengimas krašto gynybai? Ar gimnazijos skiria deramą dėmesį fiziniam ugdymui? Ar skatinamas dalyvavimas sporto sekcijose, ar netrūksta joms pinigėlių? Ar krašto apsaugos finansavime „liūto dalis” pinigų eina deramam šauktinių aprūpinimui, ar kabinetinių valdininkėlių gerovei? Ar tarnyba ginkluotose pajėgose yra deramai pozicionuojama pagarbai ir solidžiam statusui visuomenėje? Ar ginkluotės pirkimuose užtikrinamas racionalus lėšų panaudojimas, ar tebetęsiama „auksinių šauktų” taktika? Ar karininko profesija garantuoja ją pasirinkusiam profesionalumą ir orų gyvenimą? Ar išgyvendintas kyšininkavimas, klestėjęs sovietiniuose „voenkomatuose” („kariniuose komisariatuose”, rus. žarg.)? Visuomenė ruošiama aktyviam pasipriešinimui ir stiprinama profesionali armija, ar visa viltis yra atvykstanti vokiečių brigada? Ukrainoje kariavę lietuvaičiai kol kas pagyrų krašto apsaugos vadams turi labai labai mažai, tad gal eilinį kartą diletantiškai vėpsoma? Belieka priminti, kad ginti šalį tenka gerai motyvuotam ir deramai parengtam žmogui, tad jokie ginklai savaime saugumo nesukurs.
Patriotizmas ir tautiškumas – paradiniai ar tikri?
Nelengva brėžti paraleles tarp sovietmečio pabaigoje sužydėjusio Atgimimo ir dabarties, nes anuomečiai „sovietiniai”-„tarybiniai” žmonės atrodo, nors skambėtų paradoksaliai, patriotiškesni ir tautiškai sąmoningesni, nei šiandienis sotus pilietis, lietuviškai nesugebantis suregzti bent vieną sakinį be klaidų, tačiau angliškai šnekantis itin iniciatyviai ir noriai. Berods, ukrainiečių krauju paženklintos patriotiškumo pamokos mūsų liko nei išmoktos, nei suprastos. Pagarba tautiniams simboliams, valstybinei kalbai, aktyvus domėjimasis šalies istorija tampa epizodiniais būties dalykais. Nei šalies vadovai, nei garbių institucijų lyderiai nerodo deramo pavyzdžio patriotiškumui ir lietuviškai savimonei ugdyti, puoselėti, o tuo turinčios rūpintis kontorėlės palaimingai snaudžia dosnaus finansavimo terpėje. Rodos, sektinų pavyzdžių toli ieškoti nereikia: nedraugiškai nusiteikusių šalių apsupti izraeliečiai puikiai moka ugdyti meilę ir pagarbą savajai šaliai, tik ar lietuvaičiai pasirengę tokiam žingsniui? O gal esame ne tik „sekmadieniniai” – tik sekmadienio mišiose tikėjimą prisimenantys – katalikai, bet ir epizodiniai patriotai, tautiškumą prisimenantys tik retsykiais? Berods, nuo nerūpestingo ir sotaus gyvenimo esame gerokai apkerpėję…
AIDŲ fotoarchyvo nuotraukos
