Dėl savaiminių Pirmo pasaulinio karo sukeltų nesklandumų, kai pasikeitė tiekiamų prekių kryptis, o vokiečių kariuomenė užimtose teritorijose dar nesureguliavo tiekimo iš Vokietijos, jautėsi akivaizdus buities įtaisų ir įrengimų trūkumas.
Pavyzdžiui elektros prietaisai. Jie tikrai nėra amžinai veikiantys. O žlunganti elektrifikacija Vilniaus mieste ir dėl išaugusio vartotojų skaičiaus, ir dėl elektros stoties nepajėgumo aprūpinti visus norinčius tamsiais vakarais įsijungti elektros apšvietimą, ir dėl elektros lempučių trūkumo, iš lėto miestą skandino į tamsą.
Dabarties laikais, kai kiekvieno namuose elektra yra įprastas ir savaime suprantamas reikalas, bet koks elektros nebuvimas ar laikinas nutrūkimas, gali atrodyti kaip nesąmonė ir skandalas. Bet 1916 m. Pirmo pasaulinio karo Vilniuje, nors elektra dar gaminta, bet susidurta paprasčiausiai su elektros lempučių ir kitų elektros instaliacijos prietaisų trūkumu. Na, tiesiog jiems sugedus, nebuvo kuo juos pakeisti. O žmogus juk greitai pripranta prie gero gyvenimo. Ir tikrai nenoriai sugrįžtų iš elektros amžiaus į „balanos gadynę“.
Logiška, kad dėl elektros prekių trūkumo, Vilniuje labai išaugo elektros lempučių, jungiklių ir kitų elektros instaliacijai reikalingų daiktų kainos. Bet vis tiek žmonės pirko brangias lemputes.
Na, jei yra išaugusi paklausa, tai atsiranda ir pasiūla. Tik tiek, kad tai juodoji rinka arba kitaip vadinama spekuliacija. Bet vokiečių valdžia už bet kokią nelegalią prekybą skaudžiai bausdavo.
Bet nepaisant baudų ar kalėjimo, prasidėjo masinės elektros lempučių vagystės iš bendro naudojimo patalpų (laiptinių, koridorių ir kt.). Ne tik iš gyvenamųjų namų vogė, bet nukentėdavo ir viešbučiai, ir visokie ten valdiški namai. Na, pavyzdžiui, eini kokio nors dokumento pasiimti į Vilniaus miesto vokiečių administraciją, o ta pačia proga ir kokią lemputę ten išsisuki kaip „suvenyrą“.
Tačiau nenaudėliai tuo neapsiribojo ir apsimetę vietiniais tikrintojais iš elektros stoties, apsilankydavo privačiuose gyvenamuosiuose namuose. Atseit atėjo pakeisti nusidėvėjusius prietaisus. O tada tik „cap carap“ ir nebėra jokių elektros lempučių bei jungiklių. Tokie „tikrintojai“ sugebėdavo net elektros laidus susivynioti. Sunerimusi dėl tokių masinių vagysčių, Vilniaus elektros stoties administracija pranešė elektros vartotojams, kad abonentai privalo prašyti bet kokių kontrolierių pateikti raštus, kurie įrodo, kad jie tikrai yra vietinės elektros stoties darbuotojai.
Kadangi elektros lempučių kainos išaugo beprotiškai, visais įmanomais būdais mėginta pasipelnyti. Štai va prašome, 1916 m. gegužės mėn. 17 d. iš „Konstruktor“ parduotuvės, įsikūrusios Jurgio ir Antakalnio g. kampe, pastoviai buvo vagiamos elektros lemputės. Suskaičiavus konstatuota, kad iš viso pavogta apie 120 lempučių „Wotan“. Teisėtvarkos pareigūnai atliko tyrimą ir sulaikė toje parduotuvėje dirbusį 18 metų amžiaus Aleksander‘į Milewskį, kuris ir buvo tas paslaptingas vagis. Priremtas įrodymų, jaunuolis prisipažino ir nuvedė pareigūnus pas vogtų daiktų supirkėją, kur surasta dar neparduotų 20 dingusių elektros lempučių. Ir vagišių, ir pardavėją sušaudė (juokauju). Bet tikrai nemenkai nubaudė.
Netrukus vokiečiai sureguliavo prekių tiekimą ir Vilniuje laisvai buvo galima įsigyti Vokietijos fabriko „Siemens“ produkcijos. Brangiai 
Tai štai tokie trumpi reikalai apie elektros troškulį Vilniuje.
Iliustracijoje – Vilniaus miesto elektrinės mašinų salė 1902-ais.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Dziennik Wileński 1916 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 384 puslapiai beveik be iliustracijų.
