Vilniuje kino teatrai klestėjo iki Pirmo pasaulinio karo ir atrodė, kad kuo toliau, tuo bus įdomiau, nes konkurencija buvo didelė ir visi kinematografų savininkai stengėsi patenkinti bet kokius įnoringus žiūrovų norus. Tikrai buvo jaučiama kova dėl naujesnių filmų, dėl geresnių kino projektorių, dėl įvairių būdų pateikti vaizdinius su garsu. O ir patys kinematografai buvo įrengiami kuo prašmatniau, naudojama daug elektros apšvietimo, žiūrovai buvo viliojami spalvingomis afišomis ir išsamiomis programėlėmis, ventiliuojamu kvapniu oru bei patogiomis sėdėjimo vietomis, garsių aktorių pavardėmis ar vietinėmis nufilmuotomis kronikomis.
Tačiau prasidėjęs Pirmas pasaulinis karas pristabdė kino teatrų steigimo bumą, ir, kaip rašė kino istorikas Vytautas Mikalauskas knygoje „Kinas Lietuvoje“, „masinės kultūros židiniai nerodė gyvybės ženklų: kai kurie kino teatrų savininkai, traukdamiesi į Rusijos gilumą, išsivežė kino įrenginius bei aparatūrą. Kino teatrų patalpas vokiečiai pavertė sandėliais. O netinkantys sandėliams neveikė. […] Lietuvoje pradėjęs klestėti kinas vokiečių okupacijos metais buvo pasmerktas mirti“.
Stop! Stop! Stop! Griauname mitus. Peržiūrėjus daugybė šaltinių, galima drąsiai teigti, kad tikrai buvo ne taip: nėra žinomo nei vieno fakto apie tai, kad kuris nors kino teatrų savininkų pasitraukė į Rusiją, o tuo labiau išsigabeno kino aparatūrą. Dėl kino teatrų patalpų pavertimo sandėliais tai apskritai skamba kažkaip absurdiškai, nes daugelį vietų Vilniuje, kur prieš tai veikė kino teatrai, net ir vokiečiams okupavus kraštą, ir toliau demonstruoti filmai. Galima net drąsiai teigti, kad vokiečių okupacijos metais kai kuriuose Lietuvos regionų miestuose būtent vokiečių administracijos dėka buvo įsteigti kinematografai. Bet ne apie tai šis pasakojimas.
Štai net „paskutinėmis dienomis prieš vokiečiams ateisiant, Vilniuje buvę ramu. Tiesa, buvę girdėti šaudantis, bet žmonės taip jau buvę su tuo apsipratę, kad jiems šaudymas visai nebedarydavęs įspūdžio. Žmonės ramiai sau vaikščiodavę gatvėmis, vakarais, kaip ir pirma, eidavę į kavines, į kinematografus, ir tt.“
Na, o vokiečiams užėmus Vilnių, tiesiog pasikeitė kino filmų gavimo kryptis ir pradingo rusiški filmai. Kino teatrų žiūrovams teko tenkintis Vokietijoje sukurtais kino filmais. Pradžioje tie begarsiai vokiški filmai rodyti titruoti vokiečių kalba, bet netrukus pasirodė ir titrai lenkų kalba. Visiškai iš ekranų pradingo vietinės gamybos kronikos, nes teko demonstruoti vokiečių kronikininkų filmuotus vaizdus. Tik tiek, kad pasitaikydavo ir Lietuvos vaizdų. Bet kinematografai veikė ir tai buvo viena iš nebrangių linksmybių vietų, kuriose bent kažkiek buvo praskaidrinamos karo negandų sukeltos niūrios nuotaikos.
Tuo metu Vilniuje kino teatre „Meninis“ pradeda groti garsus, negarsinių filmų įgarsintojo Adomo Čerskio vadovaujamas solinis kvartetas.
Yra žinoma, kad 1916 m. lapkričio pradžioje atnaujinęs veiklą kino teatras „Meninis“, rodė nepakartojamą ir gerą programą, sudarytą iš nematytų Vilniuje kinematografijos šedevrų, o filmus įgarsino kvartetas, sudarytas iš geriausių muzikantų, vadovaujamas pono Čerskio, o muzika tikrai skambėjo iki filmų pabaigos. Demonstruota penkių dalių sukrečiančia drama „Ketvirtasis įsakymas“ pagal garsų kūrinį, kuriame vaidino geriausieji Budapešto ir Vienos Karališkosios scenos aktoriai. Taip pat rodyta humoreska „Sumanus amatininkas“. Ir būtent nuo tada visi filmai turėjo titrus lenkų kalba.
Matyt norėdami pritraukti naujų žiūrovų, o taip pat šiek tiek plačiau pranešti žinią apie atnaujinusį veiklą kino teatrą „Meninis“, lapkričio 15 d. vietiniame laikraštyje pasirodė trumpa pagiriamoji ir visokiomis liaupsėmis apipinta žinutė:
„Vilniuje Šv. Jurgio 22 nesenai atsidarė naujas kinematografas Artystyczny, kurio savininkas ir valdytojas yra buvęs kinematografo Repos savininkas ponas Lenkievičius. Reikia pripažinti, kad tarp daugelių kinematografų, kurie atrodo varganai, pagaliau Vilniuje yra kažkas panašaus į Europos kinematografus.
O ir pats įėjimas, laukiamasis ir visa kita yra skoningai įrengta ir maloniai nuteikia.
Pagrindinė salė didelė, švari, gerai vėdinama ir maloniai kvepia.
Filmų parinkimas skoningas, nes čia rodomi įdomus ir neamoralūs vaizdiniai, ko negalima būtų pasakyti apie kitus kinematografus. Filmų užrašai lenkų kalba ir puikiai matomi, kas suteikia žiūrovams malonų reginį.
Muzika tikrai puiki ir meniška, nes čia groja garsusis pono Čerskio (George‘a) vadovaujamas kvartetas. Naujai vietai linkime ilgai gyvuoti.“
Bet jau netrukus, reaguodami į išspausdintą giriamąjį straipsnį, sukilo muzikantai, kurie kreipėsi atviru laišku į redakciją išreikšdami pasipiktinimą:
Gerbiamasis Pone Redaktoriau!
Šių metų lapkričio 15 d. laikraštyje rašant apie kinematografą Artystyczny paminėta tarp kitų, kad šiame kinematografe „groja plačiai žinomas pono Čerskio (George‘a) kvartetas“. Primygtinai prašome Gerbiamo Pono redaktoriaus leisti mums pasisakyti dėl paskelbtų žodžių.
Vilniuje pono Čerskio (George‘a) kvarteto niekada nebuvo, bet tikrai yra ir puikiai gyvuoja žinomas Georgea kvartetas, kuris nuo seno groja Šv. Jurgio viešbučio restorane, o taip pat Vilniaus namudininkų darbų parodoje Didžiojoje gatvėje. Šiam kvartetui niekada joks ponas Čerskis nepriklausė, o taip pat jokių reikalų su juo nėra.
Mūsų kvartetui buvo ir yra svarbus visų narių darbas, bet su kitais mes nedirbame, o tuo labiau su ponu Čerskiu. Mes vadinamės „George‘a kvartetas“, kuris yra neskaidomas ir su niekuo nejungiamas. Prašome apie tai pranešti viešai.
Su pagarba kvartetas George‘a“
Sureagavo ir laikraščio redakcija, ir kino teatras. Ir daugiau niekada nepasitaikė nei menkiausia užuomina apie kažkokį Jurgio kvartetą. O pono Čerskio vadovaujamas kvartetas ir toliau tęsė kino filmų muzikinį apipavidalinimą.
Štai 1916 m. lapkričio 21 d., kino teatre „Meninis“ pradėtas rodyti biblijinis filmas „Senasis testamentas“, kuriame inscenizuoti senųjų tapybos meistrų darbai, įgarsintas pagal specialų repertuarą būtent pono Čerskio vadovaujamo kvarteto.
O ir vėliau visų kino teatro „Meninis“ rodytų filmų metu „žinomas kvartetas, vadovaujamas pono Čerskio, atliko daugybę garsių muzikos kūrinių“. Net įvardinta, kad kino filmų demonstravimo „metu specialiai skirtingiems filmams garsusis pono Čerskio kvartetas groja muziką“.
Tik kažkodėl dar vėliau pridėta, kad šis kvartetas „saloninis“.
Bet apie 1917 m. gegužės mėn. kino teatras „Meninis“ užsidarė. Tikriau baigė veiklą būtent tose patalpose. Bet ar tai savininkas, ar tai direktorius pratęsė darbą kitame Vilniaus kino teatre „Helios“, įsikūrusiame Vilniaus g. 38/Šv. Jurgio g. kampas (ten dabar stovi viešbutis Novotel).
Į „Helios“ persikėlė ir Čerskio kvartetas. Nes 1917 m. gegužės 3 d. kino teatre „Helios“ pradėtą rodyti naują, įdomią, gautą iš Varšuvos programą, kurioje buvo natūroje filmuoti „Dalmatijos krantai“, spalvota fantazija „Amūro strėlės“, penkių didelių dalių sensacinga drama „Norėjo laiško“ ir komediją „Nevykęs batsiuvys“, įgarsino pono Čerskio vadovaujamas kvartetas. Kiek yra žinoma, ir vėliau šiame kino teatre „muziką, specialiai pritaikyta filmams, groja pono Čerskio vadovaujamas kvartetas“.
Vėliau Čerskio kvartetas pradeda groti ir B. Štralio cukrainėje, įsikūrusioje adresu Šv. Jurgio ir Totorių g. kampas. 1917 m. spalio 26 d. vietiniame laikraštyje rašyta, kad „žinomas mūsų mieste violončelininkas ponas Adomas Čerskis, kuris savu laiku priklausė Šv. Jurgio viešbučio kvartetui, o vėliau vadovavo kvartetui Artystyczny kinematografe, subūrė naują kvartetą iš tikrai talentingų atlikėjų. Pono Čerskio kvartetas nesenai pradėjo groti Raudonojo Štralio cukrainėje ir jau nusipelnė daug pagyrimų“.
Tai štai tokie reikalai apie kino teatrus Vilniuje Pirmo pasaulinio karo metu ir garsųjį negarsinių filmų įgarsintoją, Adomo Čerskio vadovaujamą, saloninį kvartetą.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Vytautas Mikalauskas „Kinas Lietuvoje“ 1999 m., Naujienos 1915 m., Dziennik Wileński 1916 m. ir 1917 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 405 puslapiai beveik be iliustracijų.
