Kiekviena nauja valdžia nori žinoti kiek gyventojų yra jų valdomoje teritorijoje. Nors carinėje Rusijoje 1897 m. atliktas visų žmonių surašymas, tačiau Pirmo pasaulinio karo suirutė lėmė, kad gyventojai buvo priversti evakuotis, o Vilniaus miestą užplūdus pabėgėliams, skaičiai smarkiai pasikeitė. Todėl vokiečių administracija 1916 m. įgyvendino naują, ambicingą ir išsamų gyventojų surašymą.
1916 m. sausio 29 d. „įvyko pirmasis Vilniaus magistrato posėdis, pirmininkaujant vokiečių paskirtam administracijos vadovui, dalyvaujant buvusio magistrato nariams ir naujai paskirtiems šešiems miesto tarybos nariams. Miesto administratorius naujuosius miesto tarybos narius supažindino su atsakingomis pareigomis ir, paspausdamas ranką bei priimdamas priesaiką, įpareigojo pareigas atlikti ištikimai bei sąžiningai. Susitikime, be kita ko, buvo aptartas lenkų ir lietuvių rašto kalbų vartojimas miesto administracijos tarnyboje. Didelio susidomėjimo sulaukė svarbūs maisto tiekimo ir kovos su nedarbu klausimai; taip pat žydų teatro spektaklių reikalingumo klausimas.
Tolesniuose susitikimuose buvo aptarti lėšų pritraukimo ir laisvos žemės Vilniuje ir jo apylinkėse panaudojimo daržovių bei vaisių auginimui klausimai. Taip pat vyko svarstymas dėl gyventojų surašymo įgyvendinimo, kurio buvo tikimasi artimiausiu metu“.
Nors tikėtasi surašymą atlikti greitai, tačiau tik 1916 m. kovo 9 d. pavyko tai įgyvendinti.
Netrukus paskelbta, kad „Vilniuje dabar esą 136,880 gyventojų. Tame skaičiuje lenkų 68,687, žydų 59,112, lietuvių 3,676, baltgudžių 2,046, rusų 2,001, vokiečių 1,047 ir 211 kitų tautų. Prieš karę buvo 200,000 gyventojų. Tokiu būdu galime drąsiai tvirtinti, kad senovės Lietuvos sostinė faktiškai yra lenkų miestu. Tik iš skaitlinių aišku, kad ir dabar didesnę lietuvių daugumą Vilniuj priskaityta prie lenkų“.
Aišku, galima teigti, kad surašymo duomenys buvo netikslūs, atseit, kaip teigiama, „didesnę lietuvių daugumą Vilniuj priskaityta prie lenkų“, tačiau iš tiesų daugelis dar apskritai nesuvokė kokios jie tautybės. Bet turime tai ką turime.
Be kitą ko, surašymo anketose buvo reikalaujama atsakyti ir į tokį klausimą: „kokią kalbą gyventojai laiko gimtąja?“ ir tik pagal tai nustatyta tautybė. Surašymo duomenimis, Vilniaus gyventojai gimtąją kalba pasirinko: „lenkų – 70 629 (50,15 %), jidiš – 61 265 (43,5%), lietuvių – 3699 (2,6 %), rusų – 2030 (1,46 %), gudų – 1917 (1,36 %), kitas – 1300 (0,93 %)“.
Bet lietuvių inteligentija su tokiais surašymo rezultatais nesutiko ir 1916 m. kovo 18 d. pateiktame pareiškime vokiečių okupacinei valdžiai teigė, kad „Vilniaus miestas – tai Lietuvos-Gudijos krašto centras, kur, be žydų, nuolat atvyksta gyventojų iš artimų lietuvių ir gudų gyvenamų apskričių, o lenkai sudaro tik „nedidelę mažumą“. O dabar šie procentus užsidirbę pasinaudodami net bažnyčių sakyklomis, iš kurių raginę visus katalikus rašytis lenkais, jei nenorį tapti „pagonimis lietuviais“ ir „eretikais gudais“.“.
Kiekviena tauta, remdamasi surašymo rezultatais, galėjo reikalauti iš vokiečių administracijos įvairių lengvatų, maisto produktų ir šiaip visokių reikalingų daiktų (pvz. malkų) per savo įsteigtas labdaros organizacijas ir įvairias draugijas. Na, suprantama, kuo mažiau lietuvių, tuo mažiau jie gauna. Todėl ir toliau tas lietuviškumo klausimas lietuvių inteligentų aštriai pasisakymuose iškalbėtas ir įvairiais raštais aprašytas.
Dar šiek tiek statistikos:
Pirmojo pasaulio karo metais Lietuvą nusiaubė epideminių ligų kelios didesnės bangos ir gyventojų mirtys viršijo gimimus. Yra žinoma, kad 1915 m. gimė 38 722/mirė 43 596; 1917 m. gimė 32 266/mirė 43 047; 1918 m. gimė 33 176/mirė 47 522.
Maža išimtis buvo 1916 m.: gimė 35 565/mirė 31 512.
Bendrai 1915-1919 Lietuvos gyventojų mirtys viršijo gimimus 36 783.
Ir santuokos 1915-1918 m. buvo sumažėjusios: 1915 m. buvo tik 4 373, 1916 m. — 7 127, 1917 m. — 6 945, 1918 m. — 9 552.
Tai štai tokie reikalai apie lietuvius 1916 m. Vilniaus mieste, visokius surašymus ir statistiką.
Iliustracijoje – vokiečių karių sutinkamas kaizeris Vilhelmas, atvykęs į Vilnių 1916 m.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal Wilnaer Zeitung 1916 m.; Savaitinis draugas 1916 m.; Raimundas Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914 – 1918 metais; Vytautas Vaitiekūnas, Lietuvos gyventojai pasaulio gyventojų metais.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 412 puslapiai beveik be iliustracijų.
