Liekna talija pasigirti gali anaiptol ne kiekviena, ir ne kiekvienai tas grakštumas reikalingas. Ne už figūros ypatumus vyrai myli moteris ar žavisi jomis, o už taktą, dailias manieras, išsiugdytą žavesį ir gyvas akis. Tad ir mūsų kaimynystėje pietavusių porų įvairovė buvo marga: lenkaitės nesuka galvos dėl atliekamų kilogramų, tačiau rūpinasi šukuosena, prižiūrėtais nagais, negaili pinigėlių parfumerijai, ir neretai „pasidabina” tatuiruote. Esu itin skeptiškas savęs išpaišymo madai, bet tikrovė tokia – dažna lenkaitė konkrečiai prisitatuiravusi, nepriklausomai nuo amžiaus ir talijos apimties. Nors, tiesą sakant, man rūpi tik manosios pačiutės ūgio ir svorio indeksas. Tad patiekalus Olštyno senamiestyje įsikūrusioje užeigoje abu renkamės atsakingai, nes kelis perteklinius kilogramus esu nejučiomis užsiauginęs: pakako porą mėnesių pasirgti šių metų pradžioje, pagulinėti, ir lašinukai apjuosė… Lenkijoje reikia būti itin atsargiu valgymo užeigose, nes salotų porcijos įspūdingai didelės, tad užsisakyti sriubą, antrą patiekalą ir salotas būtų savižudiškas poelgis. Į kainas nesidairome, nes savaitgalio popietę lankytojų gause, ir džiaugiesi kur nors radęs laisvą stalelį, nes esame pačioje Olštyno širdyje – net užeigos adresas yra Stare Miasto gatvė 26.
Karštą dieną koldūninės „Bruner” klientai bevelija rinktis staliukus lauke, iš čia galima pasidairyti į Olštyno senamiestį ir pro šalį traukiančius.
Pastebėjau, kad lenkai labai vertina atvykėlius, bandančius prabilti lenkiškai, mandagiai teiraujasi, iš kur esi atvykęs, ir gerokai sparčiau ir maloniau aptarnauja. Mus aptarnaujanti mergina sukasi it vijurkas, nes ateina vis nauji ir nauji lankytojai, kurių dauguma – porą vaikučių atsivedančios poros. Mažųjų niekas nekontroliuoja ir nedraudžia lakstyti aplinkui, tad ramiai pavalgyti nėra taip paprasta: vienam vaikiščiui labai patiko čiuožinėti šalia laiptų įrengtu takeliu (neįgaliesiems?) ir jo čiužinėjimas ima pabosti. Sriuba su koldūniukais atkeliauja stalan gana greitai, o salotų laukiame ilgokai, jau net norisi paraginti merginą, bet ji jau pastebėjo mūsų susirūpinusius veidus, ir deda ant stalo gausias porcijas. Mintyse pasidžiaugiu, kad graikiškų patiekalų restorane „Greco” išmoktą pamoką – neimti ir antrą patiekalą, ir salotas – išmokau puikiai, ir šįsyk nepersivalgysiu. Beje, užsieniečių Olštyne nėra gausu, aplink skamba lenkų kalba, tik pilyje sutikome atvykėlius iš Lietuvos, sykį girdėjome senamiestyje šnekant ispaniškai.
Patiekalus Lenkijoje užsakinėti reikia apdairiai, nes antrųjų patiekalų ir salotų porcijos bemaž vienodos, o ir kainos skiriasi nežymiai.
Kol pačiutė doroja gausią porcija, vartau meniu.
Versdami kainas į eurus, dalinkit iš keturių.
Užsakę arbatą, čia „pagal nutylėjimą” gausite ir griežinėlius citrinos – rodos, smulkmena, bet maloni.
Nesuklyskite, brėždami paralelę tarp lietuviško „pyragas” ir lenkiško „pierog” – kaimynų kalboje taip vadinami koldūnai.
Dviračiai ne tik šioje užeigoje, bet ir daugelyje kitų stovi neprirakinti, nes ilgapirščių lauktų skaudi bausmė už kėsinimąsi kurį nors nugvelbti.
Olštyno koldūninėje „Bruner” (pierogarniabruner.pl) pasistiprinome skaniai ir sočiai, bet ką darysi – vasara, pats kelionių įkarštis, žmonių daugybė.
