Tekstas gavosi gal kiek ilgokas, bet norisi viskuo pasidalinti…
Prie rytinio kavos puodelio bus kaip tik.
Tai ką gi mes čia veikėme?
Visur, kur važiavome, pagrindinis tikslas buvo pajusti tos vietos energiją, prisijungti prie to lauko ir pažiūrėti kaip kas veikia.
Su gidės pagalba, klausantis Egipto istorijos ir gražių meilės pasakų apie Dievus ir Deives, ėjome į skirtingas vietas: piramides, šventyklas, kapus ir bandėme pajusti skirtingas, būtent tos vietos, energijas ir vibracijas.
Kiekviena skulptūra, kiekviena piramidė ar kapas privertė pajusti tą vietą kitaip.
Kiekviena su savu energijos srautu.
Jau nekalbant apie tai, kad smegenys sunkiai suvokia, kad prieš tiek metų buvo sukurti tokie galingi dalykai, tobulai simetriški ir nugludinti, o mokslas dar vis bando aiškinti, kad tai padarė žmogus.. Primena tą jausmą kai pats supranti, kad tikrai tai netiesa, bet išmoksti taip gerai sau meluoti, kad net įtiki tuo melu ir dar kitus bandai įtikinti.
Egiptas viena iš tų vietų, kur nei žodžiais, nei mokslu nepaaiškinsi.
Tai magiška vieta i kurią dar ne kartą sugrįšime.
O apie energijas, tokias labiau įsiminusias, tai pati pirma vieta, piramidė, kurioje susėdome ir turėjome šiek tiek laiko pabūti ir papraktikuoti, ten jautėsi labai tiršta energija, labai suspausta, norėjosi greičiau iš ten išeiti. Tokia energija yra retenybė. Tai buvo ne pati maloniausia vieta būti, bet gerai yra pažinti ir tokios energijos formą.
Beje, visi jautėmės dėkingi gidei, kuri suprato, kad atvykome čia ne tik pamatyti, todėl supratingai leido mums pabūti visur, kur norėjome ir labai profesionaliai derino reikalus su prižiūrėtojais, kad turėtume šiek tiek laiko sau, niekieno netrukdomi.
Buvome Deivės kape, ta vieta įstrigusi į atmintį jau nuo praėjusios kelionės.
Magiška vieta.
Čia lankėsi Faraonai ir Deivės ir ta vieta buvo pastatyta su labai didele meile ir tai jautė visi.
Tai dieviška vieta, o energija ten labai lengva ir šviesi, spindinti, kupina meilės.
Toje vietoje, kurioje buvo palaidota Deivė, savaime susiformavo siena, kuri pagavusi šviesos šaltinį, spindi tarsi butų visa apiberta blizgučiais.
Gidė pasakojo, kad net patys mokslininkai negali paaiškinti kodėl ir kaip ta siena tapo tokia.
Labai šviesi, ypatinga vieta, kupina galingos moteriškos energijos.
Nepamirštama vieta…
Nuėjome kiek galima arčiau Sfinkso….
Kuo arčiau ėjome tuo labiau sukosi galva…
Tai buvo taip stipru, sunku nusakyti žodžiais, artėji link statūlos ir linksta kojos, atrodo tave atjungia ir perkelia kažkur kitur ir tu pasineri į ta būsena, tokią malonią, nenori kad tai baigtųsi…
Bendrai tai aplink Sfinksą yra labai ypatinga vieta energetiškai, galima butų skirti visą dieną ir medituoti tik ten.
Su šia vieta susiję labai daug paslapčių, neveltui iki pat Sfinkso pakliūti beveik neįmanoma.
Gidė paaiškino, kad iki pat statūlos prieiti galima tik suderinus viską su valdžia, gavus leidimus, kai tave patikrina skersai išilgai ir labai daug susimokėjus.
Ne šiaip sau…
Sfinksas atspindi liūto stiprybę, išdidumą ir žmogaus išmintį ir jausmus, todėl energija ten buvo labai galinga.
Pasikartosiu – pajuto labai stipriai visi…
Aplankėme ir mumijas.
Artėjant prie tos vietos, mane patį pradėjo išjunginėti, tikrąją to žodžio prasme, liejosi vaizdas, linko kojos, turėjau sulėtėti ir prisilaikyti turėklų…
Mes ėjome ir tiesiog bandėme susigaudyti tame kas vyksta ir išbūti, jaučiau aš pats, jautė visi, kurie atėjo su manimi, tik aš turėjau dar sugebėti susirinkti, sugaudyti energijų srautus ir pasistengti, kad ne tik aš pats neiškrisčiau, bet ir mano grupelė žmonių.
Tu tiesiog jauti mumijų energiją, o ten slypi tokia jėga, kad eilinio žmogaus protui nesuvokiama. Nepamirštama būsena…
Įdomu tai, kad kai vaikščiojome muziejuje gidė, uždraudė mums rodyti bet kokius ženklus ar laikyti delnus atsuktus i skulptūras. Atrodo nieko nedarome gi, imame energiją, bandome ją pažinti ir įsisavinti tik, bet vietiniams taip neatrodo, sakė turėsime problemų su policija jei tai darysime..
Tai, jei taip apibendrinant, vaikštant tokiose ypatingose vietose, per mus ėjo srautai tokie, kad visi grupeleje buvę žmonės realiai virto iš kojų, ėjo ir svyravo, sukosi galvos, rankas tempė žemyn iki pat gelmių, atrodo, arba rankos kilo aukštyn.
Vienu žodžiu visi pajuto daugybę skirtingų jausmų ir būsenų, tokių, kokių gyvenime nebuvo jautę, ir nepajustų jei keliautų vieni, be manęs, tokia ta tiesa.
Turejau daug darbo…
Ir atidirbau iš širdies.
Norejau, kad visi iki vieno, kurie atvyko su manimi, pajustų tai, ką protas sunkiai suvokia.
O kaip tai pasijaus kiekvienam, kuris buvo su manimi?
Pirmiausia tai kiekvienas atsiveš labai daug įspūdžių, nes pajuto labai daug skirtingų formų energijų, tokių kokių nepajaus niekur kitur. Dieviškos meilės, tos švelnios, lengvos, blizgančios energijos ir labai galingos, stiprios. Bendrai dieviškosios energijos, kuri yra tik čia Egipte. Tirštos sunkios, tos suspaustos, kuri yra, kaip sakiau, išvis retenybė.
Namo jie grįš su patirtimi ir dar aukštesniu dvasiniu intelektu, kuris atneš pokyčius į kiekvieno gyvenimus ir bendrai būsenas.
Tokios patirtys įsirėžia labai giliai. Sudrebina viską iš pamatų.
Kaip aš mėgstu priminti, aš ne koks teoretikas ir pasakų neseku. Ir mes čia ne paplepėti susirinkome. Padariau viską, kad jie pajaustų jausmus ir energijas, kurios išmuša žemę is po kojų.
Jų sistema dabar pažinos daugiau skirtingu formų energijų, srautų, vibracijų.
Ką jie su tuo galės padaryti?
Visi čia atvažiavę su manimi yra jau labiau patyrę praktikose ir meditacijose ir jie įėję į tam tikrą būseną, per meditaciją, vizualizaciją, žinodami techniką, gali sugrįžti ir patirti tą jausmą, būseną, tą energijos formą, kurią pažino toje vietoje apie kurią vizualizuoja.
Labiau pažengę galės ir patys prisijungti prie tam tikros vietos lauko, prie tos energijos, kurios nori, prie to srauto. Tokiu būdu jie pajus bet kokią praktiką žymiai stipriau nei vizualizuojant, einant per jausmą. Patys galės prisipildyti tos vietos energija.
Tiesa, ne visi tai gali, tam reikia daug patirties, bet kai kurie iš čia buvusių tikrai galės tai padaryti prireikus ar panorėjus.
Kitas dalykas, šitie žmonės išvengs daugybės ligų, nes iš jų išėjo labai daug streso. Kiekvienas valėsi savaip. Kaip jo sistema to norėjo.
Ir, pabaigai, tie ilgi vakarai viešbučio terasoje, su vaizdu i piramides, aptariant dienos įspūdžius ir dalinantis patirtimis, tai nepamirštama..
Jaučiuosi dėkingas.
Linkiu kiekvienam sau leisti.
Leisti pažinti tokias būsenas, kurios nori, kad niekada nesibaigtų.
