„Sovietmečiu veikė gamybinių įmonių kombinatas, siuvimo fabrikas, tarybinis ūkis-technikumas Raudondvario dvare.” Sutikite, kad visažinė Wikipedia šįsyk itin lakoniškai apibūdina Šeduvos istoriją nuo prieškario iki pat Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pusei amžiaus – lygiai vienas trumputis sakinys. O gal nieko ir nevyko Šeduvoje ištisus penkiasdešimt metų, tik šaunus restoranas, visgi vadintas „kavine”, buvo įrengtas malūne 1967-ais? Na, „Užuovėją”, daugelio vadintą „Velnių malūnu”, mes jau lankėme, joje ir aptikome išties vertingą ano laikmečio liudininkę – atsiliepimų knygą, akivaizdžiai liudijančią šiokio-tokio (chruščiovinio) atšilimo/atlydžio įtaką tuomečiam gyvenimui, ir truputį atsileidusius cenzūros bei sovietinio režimo gniaužtus. O kokia buvo pati Šeduva, kurios malūną kadaise žinojo toli už Lietuvos ribų? Berods, laikas grįžtelėti į praeitį ir pasidomėti, kaip lietuvaičiai kūrė gyvenimą, kai tą pačią plytą nebuvo paprasta nusipirkti, o sąlygas diktavo santvarkos ydos, kurias stengtasi sumaniai apeiti, ir prašviesinti būtį.
Skveras Šeduvoje 7-ame deš.
Taigi, kelioliką kilometrų nuo Radviliškio nutolusi Šeduva prisišliejusi prie Šiaulių-Panevėžio plento, septintame dešimtmetyje gali pasigirti apylinkės centro statusu, o gyvena joje 3300 šeduviečių. Driekiasi pro Šeduvą Šiaulių-Daugpilio geležinkelio linija, keliai jungia miestą su Rozalimu ir Baisogala, ramiai srovena Niauduva. Šeduvos teritorija jau apie 500 hektarų, pagrindinių gatvių sankirtoje yra keturkampė aikštė, o viso Šeduvoje esama bemaž 40 gatvių, kurių bendras ilgis apie 15 kilometrų. 6-o dešimtmečio vidury įrengiami kanalizacija ir vandentiekis, kurio tinklų ilgis po keliolikos metų viršys tris kilometrus. Mieste nuo tarpukario veikia pieninė, gamybinių įmonių kombinatas, kuriame 7-o dešimtmečio pabaigoje darbuojasi nepilnas šimtas darbuotojų ir tarnautojų. Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje triūsia bemaž pustrečio šimto šeduviečių, veikia buitinio aptarnavimo dirbtuvės ir girininkija. Šeduviečių sveikata rūpinasi 6-o dešimtmečio pradžioje duris atvėrusi šimto vietų ligoninė, veikia vaistinė, yra vaistinė, jaunimo ugdymu rūpinasi tarpukario pabaigoje įkurtos vidurinės mokyklos pedagogai, yra vakarinė pamaininė mokykla, internatas ir prekybos mokykla, duris atvėrusi 7-o dešimtmečio pradžioje.
Šeduvos kampelis 7-ame deš.
Dar alkanu pokariu Šeduvoje ima veikti vaikų darželis, 6-o dešimtmečio vidury duris atveria ir lopšelis, plečiasi tarpukariu įsteigta biblioteka, didėja Šiaulių „Aušros” muziejaus filialo eksponatų ratas, o uš poros kilometrų nuo Šeduvos – Raudondvaryje – veikia Šeduvos ūkis-technikumas. Šeduviečiai rūpestingai prižiūri dar XVII amžiaus vidury pastatytą, o XIX amžiaus pradžioje rekonstruotą bažnyčią, apsiperka universalinėje parduotuvėje bei gastronome, smagiai leidžia laiką restorane, kyla vis nauji privatūs mūrinukai. Gyventojų daugėja ne itin gausiai, bet stabiliai – 8-o dešimtmečio vidury Šeduvoje jau 3500 žmonių, o teritorija išaugus puse tūkstančio hektarų. Triūsia šeduvietės „Lelijos” gamybinio susivienijimo siuvimo fabrike, turi šeduviečiai savo kepyklą, veterinarinę ligoninę, kultūros namus, o bibliotekos fonduose esančių leidinių skaičius artėja prie trisdešimties tūkstančių.
Malūne įrengtas restoranas (formaliai vadintas „kavine”) labiausiai išgarsino Šeduvą, nes buvo vadinamas ne tik „Užuovėja”, bet ir „Šeduvos malūnu”.
Mažai kas žino, kad būta ir dar vienos Šeduvos: carinės imperijos toliuose, Novosibirsko srityje, XIX amžiaus pabaigoje atsikėlėliai iš Šeduvos apylinkių įkūrė antrąją Šeduvą, kurioje XX a. pradžioje gyveno puketvirtos dešimties šeimų. Po kurio laiko prie šios Šeduvos buvo prijungta Baisogala pavadinta gyvenvietė, kurioje buvo įsikūrę bemaž dvi dešimtys lietuviškų šeimų. Radę galimybę grįžti Lietuvon, dalis lietuvių paliko tą – antrąją – Šeduvą, kitus suvarė į kolūkius, pokariu tolimoji Šeduva po truputį sunyko.
Mūsų trumpa kelionė į Šeduvos praeitį baigta, galime tik pasidžiaugti, kad ir sovietinio slogučio sąlygomis šeduviečiai nenuleido rankų, ir kiek įmanydami gražino savąjį miestą, stengdamiesi praskaidrinti ir pagyvinti kasdienę būtį. Na, ir nepamirškime, kad anuomet Lietuvą puoselėjo ne kompartijos funkcionieriai ar sovietų armijos kareivos, o darbštūs, atkaklūs ir atsparūs sovietiniams marazmams lietuvaičiai. Pagarba jiems!
Apsilankyti Šeduvos praeityje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
