Reklama sovietmečiu? Ar reikėjo jos, kad dažnos prekės trūko, o ir kokybiška paslauga buvo retenybė? Visgi reklama, nūnai skambų marketingo titulą įgavusi, anuomet buvo, buvo ir rinkodara, mūsų šį kartą aptariamam objektui suteikusi fantastišką žinomumą toli už Lietuvos ribų. Šiandieną suksim laikrodį daugiau nei pusšimčiu metų atgal, ir keliausim Šeduvon: taip – į garsųjį restoraną malūne, tik ne vien valgius ragausim ar interjeru grožėsimės, o išvysim visumą detalių, dar septintajame dešimtmetyje sumaniems Radviliškio kooperatoriams padėjusiems Šeduvos galiūną paversti žinomiausiu malūnu visoje sovietų imperijoje. Senutėlė „Užuovėjos“ – toks oficialus restorano pavadinimas, nors tiko jam ir „Šeduvos malūno“ bei „Velnių malūno“ pravardės – lydės šioje kelionėje praeitin, atskleisdama ypatingą lankomos užeigos aurą, o mes laikysime rankose „Užuovėjos“ meniu, lankstinukus, suvenyrus ir net stipriuosius gėrimus… Tad lipam į seną autobusą LAZ dermantinu aptrauktomis sėdynėmis, ir dardam Šeduvon!
Malūno garsinimo (anais laikais!) rinkodara stulbina: suvenyrai, firminiai gėrimai bei saldainiai, reklaminiai straipsniai, lankstinukai apie praeitį.
Prieš pradėdami pėdinti Šeduvos rinkodaros takais, pirma trumpai prisiminkim paties restorano atsiradimo istoriją. „Užuovėjos“ įkūrėjai pasirinko anuomet populiarų „liaudišką“ interjero stilių, papuoštą pasakų personažais, kaltinio metalo dirbiniais. Pirmojo aukšto puošybą vykdė meistrai, vadovauti V.Jaručio, sienų šviestuvams pritaikytos Užgavėnių kaukės, nukaltos dailininko J.Vertulio, interjero akcentu buvo ir svarbus kiekvieno malūno elementas – grandinės, dekoravusios pirmajame aukšte įrengtą bufetą-kokteilinę. Šalia jos ant drūtos kaladės padėta girnapusė tapo stalu, tiesa, sėdėti prie jo ant kaladžių tekdavo išsižergus arba šonu.
Malūne lankydavosi būriai svečių ne tik iš visos sovietų imperijos, bet ir iš užsienio šalių, tad nestebina, kad jo kadrų gausu dokumentikoje.
Malūno pavertimo restoranu idėją kristalizavo radviliškiečiai B.Paukšta ir V.Ramanauskas, o patį rekonstrukcijos projektą 1965-1967 metais kūrė architektas Stasys Prikockis, už plačiai išgarsėjusį sėkmingą projektą paskatintam paskyra automobiliui: kad ir „zaporožiečiui“, bet išties buvusiam pabanga sovietinio automobilių totalaus stygiaus fone. Krėslus ir kitus baldus pagamino Radviliškio buitinio aptarnavimo kombinato meistrai, sumanę originalią ir šmaikščią, meile liaudies folklorui perpintą baldų puošybą: aukštose krėslų atkaltėse buvo pritaisytos vario plokštės su išgraviruotomis lietuviškomis patarlėmis ir priežodžiais – juos išvysite ne tik lankstinuko apie „Užuovėją“ viršelyje, net ir specialiai „Užuovėjai“ gamintų saldainių dėžutės viduje . Pasigėrėjimo verti buvo ir kuršėniškio liaudies meistro B.Radecko nužiesti keramikiniai indai, tarsi sugrąžindavę lankytojus į praeities atmosferą.
Nuostabią malūno atmosferą ir jaukią restorano jame aplinką galime išvysti jau primirštame septintojo dešimtmečio filme.
Žvelgdami iš prabėgusio daugiau nei pusšimčio metų pradžios, negalim nesistebėti sumania restorano įrengėjų koncepcija – tiesa, anuomet toks žodis vargu ar žinotas: padavėjos buvo vadinamos malūnininko dukromis, valgius jos nešiojo pintinėse, ir tai buvo išties nelengvas darbas, nes virtuvė įsikūrusi priestate pirmame aukšte, o nuo įvijų malūno laiptų ilgainiui ir galva gali imti suktis… Antrajame aukšte smagias melodijas čirpino keli muzikantai, dosnius arbatpinigius pelnydavę, anuomet net minties nebuvo gąsdinti lankytojus trankiomis magnetofono melodijomis, o šiandieną tik aukšto lygio restoranai gali sau leisti gyvą muziką bent vakarais.
Restorano šeimininkai išsaugojo itin retą, ir todėl išties vertingą ano meto nuotaikų supratimui “Užuovėjos” atsiliepimų knygą.
Kuo „Užuovėja“ išties ypatinga kitų sovietmečiu įrengtų restoranų tarpe? Anaiptol ne vien išskirtine vieta malūne, o įspūdinga anam metui vadyba, kai net žodis „reklama“ (apie „marketingą“ tuomet net nežinota) buvo tikra retenybė kalboje: dažname anuomečiame leidinyje apie Lietuvą rastume „Užuovėjos“ nuotrauką, „Vilniaus degtinė“ gamino stiprią – 45 laipsnių – trauktinę „Užuovėja“, restorano svečiai galėjo įsigyti dailius suvenyrinius ženkliukus, malūną vaizduojančius meniškus sieninius pano, net specialus pašto vokas buvo išleistas „Užuovėjai“, tad stilingos užeigos populiarumas augo it ant mielių visoje sovietinėje imperijoje. Tiesa, originalūs baldai neatlaikė tūkstančių neretai kauštelėjusių lankytojų srauto, tad malūne jus pasitiks jau kiti baldai, darniai atitinkantys statinio interjerą.
Restorano interjere gausiai naudotos masyvios grandinės – juk be jų joks malūnas neapsieina – tačiau daugumą nurinko metalo vagys.
Apie originalią restorano malūne idėją rašyta ir užsienio – net Kanados(!) spaudoje, o atsiliepimų knygoje rasime įrašus keliolika kalbų, tame tarpe ir daugeliui neįskaitomus hieroglifus. Atsitiktinai pakliuvęs į rankas septintojo dešimtmečio albumas apie senovinių pastatų pritaikymą viešojo maitinimo bei poilsio tikslams man paliudijo, kad malūno pritaikymo restoranui ar kavinei idėja jau buvo žinoma, tačiau Lietuvoje, o ir visoje sovietų imperijoje, ji buvo novatoriška. Atskiro dėmesio verta ypač reta (išlikusi!) anų laikų gyvensenos ir požiūrių liudininkė – atsiliepimų knyga, mirganti ir meniškais šaržais, ir ypač šiltais padėkos personalui žodžiais. Nustebino, kai atsiliepimų knygoje pavyko aptikti įrašus, mininčius Kūčias ir Kalėdas: kokia pilietinė drąsa anuomet viešumoje paminėti šias religines šventes, juk septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai buvo aršiausios kovos su tikėjimo tiesomis laikotarpis! Mums bus tikrai verta dar sykį leistis kelionėn į praeitį, lydimiems šeduviškės atsiliepimų knygos, nes įrašai joje nuostabiai atskleidžia ano meto nuostatas, įpročius, prioritetus, laisvalaikio ypatumus, kalbos ir dar daug ką.
Visgi mūsų apsilankymo „Užuovėjoje“ (dar vadintoje ir „Velnių malūnu“, ir „Šeduvos malūnu“) tikslas susivokti, kodėl gi restorano malūne idėja buvo taip plačiai pagarsėjusi: patalkino išradingas interjeras ir jauki aplinka, gardūs valgiai ir paslaugus aptarnavimas, ausiai maloni gyva liaudiška muzika ir originalūs indai, firminiai gėrimai bei saldumynai, apsilankymą dar ilgai primindavę mieli suvenyrai, ar išradingai lankstinuke papasakota malūno istorija ir restorano įrengimo koncepcija? Mano supratimu, tik labai sumanus visų šių aplinkybių ir pastangų derinys, kuriam analogą vargiai šiandien ir besurastume, atnešė šeduviškiam gražuoliui ypatingą šlovę, nuskambėjusią ir anuometėje spaudoje, ir dokumentikoje, ir smagiuose muzikiniuose filmuose. Visgi, kad ir kokias įžvalgas turėčiau aš, kad ir kaip stengčiausi jums pasirodyti nepėsčiu eruditu, taisyklės nepakeisi: „kiek žmonių – tiek ir nuomonių“, tad kviečiu jus leistis į vizualiąją kelionę „Užuovėjos“ praeitin, ir kartu pasidairyti idėjų bei sumanymų jūsiškiam verslui.
Sunku pervertinti išsaugotus senųjų – nuo pat restorano atidarymo gamintų – patiekalų receptus, nes tokie valgiai būtų populiarūs ir dabar.
Prieš atsisveikindami su šeduviškiu galiūnu, dar pasidairykim aplinkui.
Apybraižai rengti naudotos AIDAI.LT fotoarchyvo nuotraukos ir Šeduvos malūno komplekso savinininkų suteikta medžiaga bei nuotraukos.
