Vilniaus senamiesčio perliukas: žaviai pasidabinęs ir išgražėjęs “Lokys”

Tiek jaunas, tiek senas vilnietis jį puikiai pažįsta, mat šis pusamžis personažas džiugina akį ir skrandį jau šeštą dešimtmetį – antrą tokį Vilniuje sunkiai berasi, nebent Gedimino prospekto gražuolė „Neringa“ tiktų jam į drauges. Šįkart neteks nei bėdavoti, nei aimanuoti, kad vienas charizmatiškiausių sostinės veikėjų nebeatpažįstamai pasikeitęs, mat neišvengiamai įvykę pokyčiai jam išėjo tik į naudą, o ir senieji apdarai kruopščiai prižiūrimi sumanių šeimininkų. Išties, tokios aplinkos sostinėje tektų ilgokai paieškoti, nes kaimynystėje veikęs „Senasis rūsys“ iškeliavo nebūtin, prisiminimui palikęs tik originalų šviestuvą virš įėjimo į eilinę kavinę (restoraną?) bei dvejas masyvias grotas ant langų, o netoliese tebedūzgiantys „Medininkai“ originalų interjerą senai praradę. Taigi, jūs jau spėjate teisingai: iš Rotušės aikštės keliausim buvusio žydų kvartalo gilumon vingiuojančia Stiklių gatvele, ir suksim į kiemą ten, kur mielas ąžuolinis lokiukas budi prie vartų – mūsų apsilankymo tikslu šįkart bus smagurių pamėgtas „Lokys“, vaišinantis išskirtiniais patiekalais nuo 1972-ųjų.

“Lokio” šeimininkų turimose nuotraukose išvydę senąjį interjerą, tikrai nebėdavosime dėl permainų: restoranas tapo jaukesnis ir stilingesnis.

Mūsiškio vizito tikslai bus iškart keli: domėsimės paties restorano istorija, keletą amžių menančiu jo pastatu, vidaus interjeru ir laiko žymėmis jame, nepamiršdami ir paties svarbiausio – gardžių patiekalų, kurių receptūra išsaugota nuo pat durų atvėrimo. Mielas damas prašau būti atidžiomis, nes prie masyvių metalinių durų mūsų laukia nedidukas laiptelis, tad ženkite atsargiai, tvirtai įsikibdamos į jums ištiestą džentelmeno ranką, kurios dar prireiks leidžiantis į „Lokio“ rūsius“: manojo tipo ištysėliams tai bus nelengva, taigi visus prašau atidumo ir miklumo. Priemenėje mūsų jau laukia „Lokio“ virtuvės šefė (o ir bendrasavininkė!) Rita – jauna ir liekna gražuolė, visai nepanaši į nuolat ragauti gaminamus valgius įpratusias dručkes – maloniai aprodysianti jaukias „Lokio“ erdves ir įspūdingus rūsius. Žvėrienos patiekalų meniu, įžvalgiai pasitinka mus dar lauke, prie „Lokio“ pastato arkos: lankysimės aukštos kategorijos restorane, siūlančiame gurmaniškus valgius, kurių kainos adekvačios Senamiesčio aurai, interjero estetikai bei „Lokio“ virėjų sugebėjimams, tad kasdien „Lokyje“ nepasmaguriausi, tačiau palepinti save bent kartais yra būtina.

Akį čia pamalonina originalios-pirminės restorano puošybos elementai, kuriuos tenka atidžiai prižiūrėti.

Stiklių gatvės aštuntasis namas (sovietmečiu gatvė vadinta iš Vilniaus kilusio žydų tautybės skulptoriaus Marko (Mordechajaus) Antokolskio vardu) statytas XV a. pabaigoje, o rekonstruotas-restauruotas 1966-1972 metais, restauracijos projekto autoriumi buvo talentingas architektas Romanas Jaloveckas. Pirminė trisdešimties vietų alinės Vilniuje, Antokolskio gatvės aštuntojo namo gotikiniame XV-XVI a. rūsyje projektinė užduotis suformuota dar 1963-ais metais, o namo gotikinio korpuso architektūriniai tyrimai atlikti 1967-ais metais, „Medžiotojų menės“ (taip ketinta pavadinti aludę) restauracinė dalis ir darbo brėžiniai parengti 1968-aisiais. 1966-1972 metų rekonstrukcijos-restauracijos metu nugriauti šiaurės ir pietų korpusai, pietrytinis korpusas sujungtas su Stiklių (M.Antokolskio) gatvės šeštuoju namu, pastatyta tvora, prie šiaurės vakarų korpuso pietvakarinio fasado pristatytas bestogis priestatas su arkomis, įrengti butai ir visuomeninės patalpos, o šiaurės vakarų korpuso rūsyje bei pirmajame aukšte įrengtas rūsys, kurio „tėvu“ pagrįstai galime laikyti architektą R.Jalovecką.

Rūsyje esančioje salėje į lankytojus žvelgia šerno galvos iškamša, kurią gerokai sunkiau rūpintis, nei palubėje styrančiais ragais.

Sostinės restauratoriams, įrengusiems vien Vilniuje keletą puikių užeigų („Medininkus“, „Senąjį rūsį“, „Bočius“ ir t.t.), teko nelengvas uždavinys, nes restauracija prilygsta trims statyboms: pirma reikia pašalinti amžių bėgyje atsiradusius bereikalingus priestatus, sumūrijimus ir t.t., tuomet tvirtinti senąsias konstrukcijas, neretai mačiusias ir gaisrus, ir liūčių padarinius, atkurti senuosius interjero elementus, pritaikyti patalpas visuomeninėm reikmėm. Ne išimtis buvo ir „Lokio“ pastatas, kurio istorija išties ypatinga: XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiaus pradžioje sklypo šiaurės vakarų šone sumūrytas gotiškas vienaaukštis namas, dengtas vienšlaičiu stogu. XVII a. kitas savininkas šalia pasistatydino ilgą dviaukštį namą, o 1714 metais abu namai sujungti į vieną, ir sumūrytas siauras kiemo korpusas. 1748 metais namas sudegė, o XIX amžiuje jis paaukštintas iki trijų aukštų, pakeistas gatvės fasadas. Taigi, 1970 metais restauruota-rekonstruota seniausioji namo dalis, kuri ir buvo pritaikyta visuomeninio maitinimo įstaigai. Restauruotas pirmykštis rūsio ir pirmojo aukšto planas, interjerai, ir – dalinai – fasadai, namas yra architektūros vertybė, vertingiausios jo dalys – šiaurės vakarų korpuso rūsys ir pirmasis aukštas: turi gotiškajam gyvenamajam namui būdingus planą, fasadus ir interjerą, o koks jaukus yra skersinėmis arkomis suskaidytas vidinis kiemelis, saulėtomis dienomis apgultas išalkusių svečių!..

Pirminės restorano puošybos elementai sumaniai suderinti su naujais baldais.

Nesiimsiu jums pasakoti apie visas pastato architektūrines įmantrybes ir puošmenis, nes jų išties apstu vien fasade: jį puošia dailios metalinės langinės ir senovinio stiliaus durelės, iš tolo akį traukia manosios klasiokės Aušros tėčio – grafiko, monumentalisto Petro Repšio – nedidukai, bet šmaikščiai išraiškingi reljefai „Lokio medžioklė“. Prisipažinsiu, kad savitą aurą išsaugojusių senųjų restoranų bei kavinių interjere noromis ar nenoromis ieškau detalių, primenančių audringus jaunystės laikus, kai gausius ideologinius suvaržymus, nykiai melagingą propagandą bei buities kuklumą nustelbdavo jaunatviškas veržlumas, išradingumas ir vaizduotė, bei smagi draugų kompanija. Maloniai nudžiugino, kad „Lokio“ savininkai neskubėjo atsikratyti interjero senienų, būtinus pakeitimus atlikdami apdairiai ir racionaliai, tad restorano rūsiuose išvysite originalius – senuosius – „Lokio“ baldus, šiandieną esančius vertingais raritetais bei unikaliomis pirminio interjero detalėmis. Rūsių puošyboje puikiai dera ir įspūdinga šerno galvos iškamša, valiūkiškai šiepianti dantis gausiems svečiams (nenustebau, sutikęs „Lokyje“ ne vieną pažįstamą, nutarusį pamaloninti šeimą gurmaniškais sekmadienio pietumis).

Sunku paaiškinti kodėl, tačiau jokio ilgesio ankstesniam “Lokio” interjerui nepajutau: šiandieną čia taip jauku…

Na, užsiplepėjome mes apie „Lokio“ pastatą bei jo puošybą – nors ir verti tokio pagyrimo – nes jau laikas atidžiai peržvelgti meniu, mat jame aptiksime patiekalus, kurių neparagausi jokiame kitame Vilniaus restorane, o ir gamina juos ne bet kas, o čia vaikystę prieš tris-keturis dešimtmečius leidusi virtuvės šefė, puikiai išmananti senąsias – originalias – patiekalų receptūras. Taigi, pasmaguriauti „Lokyje“ galės ir naujų gardumynų užsigeidę, ir ištikimi daugiamečiams pomėgiams – drąsiai verskime meniu: rekomenduočiau ne sykį krimstus stirnienos kepsnelius bei pasakiškai gardžią girą. Belieka palinkėti „Lokio“ savininkams bei vadybininkams nesibodėti solidžios restorano praeities: nei raudonų vėliavų, nei Lenino portretų restorane nebūta, o štai ypač gardžiais valgiais galėta pasigirti dar anuomet (kaip ir šiandieną), tad tradicijų tęstinumas turėtų būti puikiu privalumu ir pasididžiavimu. Beje, gal kiek nustebinsiu jus pedantiškumu, bet mane dar būnant lauke – „Lokio“ tarpuvartėje – sužavėjo taisyklingai ir išradingai pavadinti patiekalai, tad rengiant valgiaraštį tikrai teko padirbėti ir pasikausčiusiam lituanistui.

Kainos “Lokyje” – ne užkandinės lygio, tačiau gardūs patiekalai verti kiekvieno išleisto cento.

Na, ir netenka rašyti apie švarą restorane bei jo „registratūroje“ (tualete) – esame ne popigio lygio užeigoje, tad apsilankymas „Lokyje“ nebus atmieštas nemaloniais prisiminimais apie apšlapintas grindis. Valgyti ir bendrauti netrukdys neskoningi „bumčikai“ ar radijo stočių vedančiųjų tauškalai, tačiau verta palinkėti „Lokiui“ jo aplinkai derančios ramaus džiazo ar klasikinės muzikos, o ir vaikštantis smuikininkas suteiktų šiam šauniam restoranui dar jaukesnį įvaizdį. Nesu interjerų vertinimo asas, tačiau sužavėjo naujųjų baldų ir puošybos detalių, bei senųjų interjero akcentų sumanus derinimas, akivaizdžiai padėjęs išsaugoti savitą ir nepakartojamą jaukumo aurą, kurioje pasigedau tik įspūdingos lokio iškamšos, stovėjusios pirmojo aukšto salės kampe – šiandieną jo vietoje įrengta daili augmenijos oazė (pasirodo, prie išraiškingos iškabos prisikabino popiergraužiai biurokratai, nesuteikę leidimo eksponuoti dėl neįgyvendinamų formalumų). Neabejoju, kad svečius sudomintų lankstinukas/įdėklas, pasakojantis restorano pastato istoriją, jo senųjų aptiekalų receptūras, ilgamečių darbuotojų prisiminimus apie „Lokio“ puošybos kaitą, įdomesnius svečius (kadaise restoranas buvo sostinės reprezentacinis, jame vaišintos užsienio delegacijos).

Apie tai, kaip nepraryti liežuvį, smaguriaujant “Lokyje”, parašysiu kitąsyk, bet galiu jus patikinti: teks pasistengti, kad neprarastumėt amą

Taigi, pribrendo laikas vertinti vilniškio „Lokio“ (Stiklių gatvės 8–asis namas Vilniuje) teikiamas smaguriavimo ir malonaus pasibuvimo galimybes: interjeras/aplinka 10, kainos 10, vadyba/edukaciškumas 9, automobilių parkavimas 7 (aplink vilniečius „mylinčių“ merų įrengta pati brangiausia – „mėlynoji“ parkavimo zona). Kita kelionė „Lokin“ – jau pavasarį, ją skirsime tik valgių ragavimui, tuomet galėsime įsivertinti ir aptarnavimą, ir patiekimo estetiką, ir patiekalų skonius. Na, o pabaigai dirstelkit į keletą “Lokio” retro kadrų.