Mes tokio žodžio net nesame girdėję – „pinakoteka”. Italijoje taip vadinamas garsių meno kūrinių muziejus, antai, buvo pinakoteka Brerų rūmuose, tačiau ir juose mus labiau paviliojo Astronomijos muziejus, o ne garsių menininkų paveikslai pinakotekoje. Nutarėme pirmenybę teikti ne menui, o mokslui, ir nesuklydome – Milano mokslo ir technologijų muziejui gali drąsiai skirti gerą pusdienį, ir vis tiek liksi dar daugel ką nepamatęs, nes ekspozicijų čia dešimtys. Savaime suprantama, yra ir skirta Milano garsenybei – Leonardui da Vinčiui, tačiau su genijaus darbais susipažinsime kiek vėliau, užsukę į Viktoro Emanuelio galerijoje įsikūrusį privatų muziejų, skirtą Leonardo išradimams ir mokslinėms vizijoms. Šįkart kulniuosime iš Milano katedros aikštės į Mokslo ir technologijų muziejų, pakeliui aptikdami ir Lietuvos diplomatinę atstovybę. Muziejus įsikūręs daug permainų ir negandų mačiusiame vienuolyne, smarkiai nukentėjusiame Antrojo pasaulinio karo metais, po to restauratorių prikeltame naujai – mokslo – misijai.
Lietuvos diplomatai nenuilsdami triūsia-pluša tėvynės naudai šiame kukliame pastate Milano centre, smarkiai pasitarnaudami šalies interesams.
Reikia manyti, kad diplomatinėms atstovybėms skiriamos nemenkos lėšos atneša juntamą naudą Lietuvai, ir nėra išnaudojamos ramiam gyvenimui.
Antrojo pasaulinio karo metais pastatai buvo smarkiai subombarduoti, atstatydami restauratoriai vėl atidengė atviras galerijas, kadaise užmūrytas.
Nacionalinis Leonardo da Vinčio mokslo ir technologijų muziejus įsikūręs benediktinų vienuolyne, kuris XVI a. tapo olivetiečių vienuolynu ir buvo prijungtas prie San Vittore al Corpo bažnyčios.Tarp muziejaus vienuolynų vis dar aiškiai matomos didžiulės gynybinės sienos, saugojusios imperatoriaus romėnų mauzoliejų, liekanos. Darbus, po kurių buvo pastatyti du dideli vienuolyno korpusai ir bendrabutis, Olivetos vienuoliai pradėjo XVI a. pradžioje. Galiausiai kompleksą sudarė vienuolių celės, svečių kambariai, biblioteka (dabar Sala delle Colonne), abatijos butas, kapitulos namai, naujokų hospisas, daržai, sodai ir vynuogynas. 1560 m. pradėta statyti naujoji bažnyčia. Pagal XVIII a. pradžioje Giuseppantonio Castelli da Monza parengtą projektą pastatytas refektorius (šiandien Cenacolo salė), kuriame Pietro Gilardi nutapė Kanos vedybų freską.
XIX a. pradžioje, Napoleono okupacijos metais, vienuolynas iš pradžių tapo karo ligonine, vėliau kareivinėmis. 1947 m. šią teritoriją pavyko įsigyti pramonininkui Guido Ucelli. Iki 1952 m. architektas Piero Portaluppi kartu su Enrico Griffini ir Ferdinando Reggiori vadovavo renovacijos darbams, kurių metu buvo įrengtos grindys, konstrukcijos, skliautai, vienuolyno arkos, rūsiai, Kolonų salė ir Cenacolo kambarys. 1953 m. vasario 15 d. dalyvaujant ministrui pirmininkui Alčidui de Gasperi buvo iškilmingai atidarytas Nacionalinis mokslo ir technikos muziejus „Leonardas da Vinčis“. Iš pradžių jį sudarė biblioteka, du barai ir konferencijų salės. Per kitus metus buvo pastatytas naujas biurų pastatas, technikos biblioteka, posėdžių salė ir 600 vietų kino-kongresų salė. 1953-1956 m. teritorijoje, esančioje priešais Via Olona gatvę, buvo įkurtas Museo del volo – Aviacijos muziejus.
Buvusio vienuolyno, o dabar muziejaus, kieme aiškiai matomi pamatai galingų sienų, kadaise supusių romėnų imperatoriaus mauzoliejų.
Imperatoriškasis San Vittore al Corpo mauzoliejus buvo apskritas laidojimo paminklas Romos mieste Mediolanume (dabartiniame Milane). Pastatytas IV a. pabaigoje, kai Mediolanumas buvo Vakarų Romos imperijos sostinė (šis vaidmuo jam priklausė nuo 286 m. iki 402 m. po Kr.), už Milano romėnų sienų, netoli romėnų Porta Vercellina, jame tikriausiai buvo įrengti imperatoriaus Valentiniano šeimos narių kapai. Remiantis viduramžių (X-XI a.) vyskupų sąrašais, imperatoriškojo mauzoliejaus viduje taip pat ilsėjosi pirmųjų Milano vyskupų Mirokelio (313-314 m.) ir Protasijaus (343-344 m.) palaikai. IX-X a. pertvarkytas į Šventojo Grigaliaus koplyčią ir prijungtas prie San Vittore al Corpo bažnyčios, mauzoliejus buvo nugriautas XVI a. pabaigoje rekonstruojant minėtą krikščionių bažnyčią.
Imperatoriškojo mauzoliejaus teritorija buvo iš dalies kasinėjama 1950-1953 m. ir 1960-1977 m., kai buvo aptiktas įtvirtintas aptvaras, ketvirtadalis mauzoliejaus ir apie devyniasdešimt aukšto statuso inhumacijų, daugiausia krikščioniškų ir šiek tiek pagoniškų, palaidojimų. Imperatoriškojo mauzoliejaus liekanas galima apžiūrėti šiuolaikinėje Via Olivetani 3, San Vittore al Corpo bažnyčios rūsyje, o Via San Vittore 21, San Vittore al Corpo vienuolyno viduje, kuriame įsikūręs Nacionalinis Leonardo da Vinčio mokslo ir technologijų muziejus, galima pamatyti, kas liko iš gynybinio aptvaro, kadaise juosusio imperatoriškojo mauzoliejaus teritoriją.
Taip kadaise atrodė imperatoriaus šeimos mauzoliejus ir jį saugojęs galingas aptvaras, kurio šiandieną telikę pamatai.
Imperatoriškojo mauzoliejaus liekanas galima išvysti, nusileidus į muziejaus komplekso požemius.
Vienuolynas, į kurį netrukus nukeliausim laiku atgalios, buvo kiek nuošaliau nuo miesto centro: XVII amžiaus pabaigos plane jis pažymėtas apskritimu.
Vienuolynas stovėjo šalia San Vittore al Corpo bazilikos, dar vadinamos Porciano bazilika, kurią ankstyvosios krikščionybės laikais galbūt pastatė didiko Filippo Oldano sūnus Porzio.Pirmieji vienuolyne apsigyveno vienuoliai benediktinai apie 1000 m.; benediktinų laikotarpis buvo vienuolyno klestėjimo viršūnė, trukusi iki Viskontų ir Sforcų epochos (XV a.). XVI a. vienuolynas ir bažnyčia atiteko Olivetams, kurie nedelsdami nusprendė išplėsti vienuolyno patalpas, sunaikindami anksčiau buvusias. Darbai buvo tęsiami XVIII a., atnaujinant grandiozinį rekonstrukcijos planą. Olivetų vienuoliai čia gyveno iki XIX a. 1805 m. birželio 8 d. Napoleono dekretu buvo paskelbta vienuolyno pabaiga. Iš pradžių jis tapo karo ligonine, vėliau kareivinėmis. Vėliau prancūzų kariuomenę pakeitė austrų ir galiausiai italų kariuomenė. Generolo Džovanio Vilatos vardu pavadintos kareivinės 1943 m. rugpjūtį buvo nuniokotos per bombardavimą, kuris sunaikino didelę dalį buvusio vienuolyno. Šis liko apleistas iki 1949 m., kai buvo nuspręsta San Vittore vienuolynus skirti Mokslo ir technikos muziejui.
Taip vienuolyną pavaizdavo dailininkas XVIII amžiaus pirmoje pusėje, kai negandų debesys dar nesitvenkė virš vienuolių galvų.
Šiandieną dirstelėję į išpuoselėtą buvusio vienuolyno kiemą, netruksite pastebėti romėnų statinių liekanas.
Antrojo pasaulinio karo audrų metu vienuolynas buvo smarkiai subombarduotas, kaip ir didelė dalis Milano pastatų.
Pastatas, kurį galima aplankyti šiandien, yra Antrojo pasaulinio karo pabaigoje architektų Ferdinando Reggiori ir Piero Portaluppi atlikta rekonstrukcija. Jį sudaro du dengti vienuolynai, kuriuos supa portikai, paremti kolonomis ir stulpais. Tarp svarbiausių patalpų yra prabangiai freskomis išpuoštas Cenacolo kambarys, anksčiau naudotas kaip refektorius; viršutiniame aukšte yra Sala delle colonne (Kolonų salė), kadaise buvusi vienuolyno biblioteka, ir ilga galerija, kurioje saugoma visa mokslinė medžiaga, susijusi su Leonardu da Vinčiu.
Vienuolyną savo reikmėms naudoję kariškiai buvo tarpukariu užmūriję arkados angas.
Taip atrodė buvusio vienuolyno kiemas netrukus po muziejaus atidarymo 1952-ais.
Taip atrodė buvusio vienuolyno kiemas netrukus po muziejaus atidarymo 1952-ais.
Restauracijos darbai pareikalavo kruopštaus, didelės apimties ir imlaus lėšoms darbo, nes pastatams buvo padaryta didžiulė karo žala.
Vienuolyno vidaus vaizdas, vykstant atstatymo darbams 1948-ais.
Nuo pat pradžių muziejuje rado vietos ekspozicija, skirta Leonardo da Vinčio darbams, išradimams, projektams (1953 m.).
Nuo pat pradžių muziejuje rado vietos ekspozicija, skirta Leonardo da Vinčio darbams, išradimams, projektams (1953 m.).
Įdomu pasidairyti į praėjusių amžių dvasia alsuojantį vienuolyno kiemą, patyrusį galybę išbandymų laiku ir žmonėmis.
Pabuvoti Mokslo ir technologijų muziejumi virtusiame senoviniame Milano vienuolyne mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
