Jų buvo gausiai pabarstyta Sapieginėje, tačiau vienas po kito, net patys drūčiausi, užleido vietą daugiabučiams, o jiems iš paskos traukėsi ir ištikimos palydovės – vandens kolonėlės. Ilgainiui Lentupio gatvėje, įsispraudęs tarp „chruščiovkių“, liko vienas išskirtinis ir įdomus medinukas, dabar žymimas Oginskio gatvės 17-uoju numeriu. Pamenu, kaip išėję į balkoną, maniškiai svečiai gėrėdavosi tuomet dar žalumos neužspaustu, didžiulį balkoną-lodžiją turinčiu mediniu namu, o sutemus galėdavai pamatyti rusenančią ugnelę: tai namo gyventojas rūkydavo balkone, atsirėmęs į tvirtą medinę koloną. Nedideliame kiemelyje, aptvertame tinkline tvora, augo fantastiškos alyvos, kurių kvapo, rodos, buvo visas aplinkinis oras prisigėręs, o vaiskiomis vasaros naktimis sodelyje taip grodavo svirpliai, kad juos nustelbti pajėgdavo tik kitame sodelyje – tarp gretimų triaukštės ir dviaukštės „chruščiovkių“ – koncertuodavę svirpliai-konkurentai. Po kurio laiko dalis namo sodelio buvo paskirta naujos statybos vienbučiui, ir išdidaus medinuko gyvybinė erdvė aptirpo. Gi po 1990-ųjų kovo, vienu metu medinuką puošė nedidelė apvali lentelė „valstybės saugomas…“, bet ir ji nepajėgė apginti senolį nuo gūdaus mąstymo būdo, kai paveldas, išskirtinumas, senovinis šarmas tampa abstrakčiomis sąvokomis, o metrai, kubai bei „navaras“ – labai konkrečiomis ir mielomis. Kaip ten bebūtų, be žongliravimo paveldu esančių vertybių sąrašu, medinuko likimas nebūtų toks liūdnas. Sakydamas „sudie“ viso aplinkinio rajonėlio įdomybei ir buvusiai puošmenai – jau kurį laiką medinukas yra apleistas, bet dar nenuniokotas – nesiimu žavėtis jo skriaudėjų žingsniais: vargu ar juos lydi šviesa ir tiesa, o štai „laisvės“ nuo atsakomybės ir elementaraus padorumo tikrai nestinga.
