Sakralumo aidai Olivos altorių šešėlyje

Pavadinimą šiai apybraižai parinkau su sąmoninga aliuzija į Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje”: Olivos – nediduko miestelio tarp Gdansko ir Sopoto, galbūt net galinčio būti pavadintu Gdansko priemiesčiu – katedra stulbina ne tik altorių gausa, bet ir jų meniškumu. Šiaurinės Lenkijos, o kadaise – Rytų Prūsijos, šventovės pribloškia ne tik dydžiu, architektūros įmantrumu, dangun šaunančiais aukštais bokštais, bet ir vidaus puošyba. Kaip gi atsitiko, kad karo audroms slenkant per šį kraštą, pačios šventovės buvo apgriautos, o sakralieji meno kūriniai nukentėjo mažai? Paslaptis lengvai įmenama: naciai gynė šį kraštą, kurį laikė istorinėmis Vokietijos žemėmis, itin aršiai, o sovietų kariauna negailėjo bombų, patrankų sviedinių ir „katiušų”, todėl dauguma šiaurinės pakrantės miestų buvo katastrofiškai nuniokoti. Tačiau vokiečiai, akivaizdžiai suprasdami, kad pralaimi karą ir frontas netruks atslinkti į Gdanską (buv. Dancigą), Olštyną (buv. Allenšteiną), Sopotą (buv. Zoppotą), Elblongą (buv. Elbingą) ir kitus Rytų Prūsijos miestus, išvežė daugumą bažnyčiose buvusių sakraliojo meno kūrinių į atokesnes kaimo vietoves, ir sumaniai paslėpė. Visgi, pokariu šios neįkainojamos meno vertybės buvo galop surastos, ir grąžintos į lenkų restauratorių atkurtas – neretai tiesiog iš griuvėsių – šventoves.

Gal ir šiek tiek ironiškai skambės, bet katedra mums pasitiko pačiais tikriausiais aidais – ne tik senovinės auros, bet ir žavaus vargonų skambesio. Kilstelėję aukštyn galvas, likome abstulbinti vargonų chorą gaubiančios puošybos – kitus taip įmantriai papuoštus vargonus dar neteko išvysti. Tačiau, atėjo laikas mums pasidomėti visuose turistų vadovuose minimos Olivos katedros istorija, siekiančia, kaip ir dažnos Rytų Prūsijos šventovės, tolimus viduramžių laikus. Formaliai Oliva laikoma Gdansko rajonu, tad prisilaikysime jos oficialaus pavadinimo – Olivos arkikatedra Gdanske. Taigi, grįžtame kokį tūkstantį metelių atgalios, ir pradedam savo kelionę arkikatedros istorijon.

1186 m. liepos 2 d. Pomeranijos kunigaikštis Samboras I (Subislavo I sūnus) pastatė cistersų vienuolyno filiją iš Kolbačo, vadinamą Beatae Mariae de Oliva arba ad montem Olivarum, o nuo XII a. – Monasterium sanctae dei genitricis et virginis Mariae de Oliva. Pirmoji romėniška oratorija 1224 m. sudegė per pagonių prūsų antpuolį. Bažnyčią atstatė ir išplėtė, tačiau 1234 m. (arba 1236 m.) prūsai ją vėl sugriovė. 1350 m. dėl suodžių gaisro kamine bažnyčia ir vienuolynas sudegė iki pamatų. Dabartinį pavidalą bažnyčia ir vienuolynas įgavo XIV a. antroje pusėje. 1577 m. per Lenkijos Respublikos ir Gdansko karą samdinių kariuomenė iš Gdansko užpuolė vienuolyną ir sudegino jį iki pamatų. Bažnyčia buvo atstatyta 1578-1583 m.

1594 m. rugpjūčio 14 d. Vloclaveko vyskupas Hieronim Rozdraževski bažnyčią vėl konsekravo. 1831 m. spalio 1 d. Prūsijos valdžia likvidavo Olivos cistersų vienuolyną. Bažnyčią ir dalį pastatų po vienuolynu paskyrė katalikų parapijai. 1925 m. gruodžio 30 d. popiežius Pijus XI bule įsteigė Gdansko vyskupiją; pagal ją Olivos bažnyčia įgijo katedros rangą, Oliwa tapo vyskupijos sostine ir vyskupų būstine. 1976 m. liepos 8 d. popiežius Paulius VI pakėlė katedrą į mažosios bazilikos rangą. 1992 m. kovo 25 d. bule popiežius Jonas Paulius II įsteigė Gdansko arkivyskupiją su būstine Olivoje, o bazilika tapo arkikatedra.

Pastatas yra trijų navų bazilika su transeptu ir daugiakampio formos uždara presbiterija. Fasadą rėmina du liekni bokštai, kurių kiekvienas yra 46 m aukščio su smailiais 18 m aukščio kupolais. 1945 m. nugriautas, o 1971 m. restauruotas. 1688 m. pastato fasadą pagyvina barokinis portalas, taip pat trys skirtingo dydžio langai ir trys kartušai. Virš navų susikirtimo yra varpinė – tipiškas cistersų architektūros bruožas. Bažnyčia yra ilgiausia cistersų bažnyčia pasaulyje. 107 m ilgio išorėje (ilgiausia bažnyčia Lenkijoje) ir 97,6 m ilgio viduje, 19 m pločio, navos aukštis – 17,7 m. Tai ilgiausia cistersų bažnyčia pasaulyje, kurioje saugomi aukšto meninio lygio renesanso, baroko, rokoko ir klasicizmo stilių sakralinio meno kūriniai. Grindys, datuojamos 1634-1636 m., yra beveik metru žemiau pastatą supančios žemės. Be koplyčių, bažnyčios šiaurinėje pusėje yra prieangis, pastatytas 1919 m. Šiaurinė nava, ambitas ir Šventojo Kryžiaus koplyčia yra su erkeriais. Virš ambito stogo matomi kontraforsai su lentjuostėmis remia rytinius presbiterijos kampus.

Katedros viduje yra 23 didelės istorinės vertės altoriai, daugiausia barokiniai ir rokoko stiliaus, iš dalies pagaminti iš marmuro ar jo imitacijos. Jų ikonografinis turinys atspindi potridentinės bažnyčios programą. Ypač įdomūs yra buvęs pagrindinis altorius, pastatytas 1605 m. olandiškojo renesanso stiliumi, ir dabartinis pagrindinis altorius, kuris yra išsamiausias baroko kūrinys Pomeranijoje (1688 m.). Altorių, presbiterijos ir navos paveikslai yra XVII a. Gdansko dailininkų darbas: Hermano Hano (1574-1628), Adolfo Bojaus (1612-1680), Andriaus Stecho (1635-1697) ir Andreaso Šliuterio (1660-1714). Jono Nepomuko ir Kryžiaus rokoko stiliaus koplyčios, sakykla, antkapiniai paminklai, epitafijos, Pomeranijos kunigaikščių kapavietė, Kosovų giminės antkapinis paminklas, vyskupo kripta, senoviniai šviestuvai, stogastulpiai, kultūriniu ir meniniu požiūriu vertingas feretronas, vaizduojantis Dievo Motiną su Kūdikiu, vežamą piligrimų į Wejherowskos Kalvariją, ir daug kitų bažnyčios ir buvusio cistersų vienuolyno paminklų. Nuo 2006 m. gruodžio 8 d. Olivos Dievo Motina paskelbta Tėvų rožinio maldos globėja.

Olivos arkikatedra garsi savaisiais vargonais, kurių garsus galėsite išgirsti ir jūs, jei turite kišenėje bent porą eurų, bet pirma pasidomėkim vargonų istorija. Didžiuosius Olivos vargonus 1763-1788 m. suprojektavo ir pastatė kunigas Johannas Wilhelmas Wulffas abato Jaceko Juzefo Rybinskio užsakymu. Išbaigtas instrumentas turėjo 83 balsus (5100 vamzdžių), 3 manualus (Hauptwerk, Oberwerk, Kronwerk) ir pedalą, mechaninę trauką ir 14 pleištinių varpų. Laisvai stovintis grojimo stalas buvo pastatytas choro galerijos viduryje ir buvo pirmasis tokio tipo instrumentas Šiaurės Rytų Europoje. Prospektas buvo papuoštas rokoko stiliaus raižiniais, jame buvo įrengti kilnojamieji elementai (angelai su varpeliais ir trimitais, žvaigždės, saulutės, t. y. vadinamasis angelų orkestras), kurie naudojami iki šiol. Tuo metu tai buvo didžiausi vargonai Europoje ir tikriausiai pasaulyje. Naujojo kunigaikščio abato nurodymu 1790-1793 m. žinomas Dancigo vargonų statytojas Frydrichas Rudolfas Daličas (Friedrich Rudolf Dalitz) kontūrą perkėlė į emporos pusę, todėl teko įsikišti į dėl dydžio labai sudėtingą instrumento apdirbimą.

1863-1865 m. didžiuosius vargonus romantizmo dvasia perstatė iš Štetino kilęs vargonų meistras Friedrichas Kaltschmidtas. Jis pastatė naują mechaninę traukos sistemą, paliko 52 balsus (kai kuriuos iš jų perdirbo) ir visus perspektyvinius vamzdžius iš Wulffo vargonų, perstatė 32 balsus. Pagal tuo metu vyravusias tendencijas trečiąjį manualą (Kronwerk) jis patalpino išraiškos spintoje. Po rekonstrukcijos instrumentas turėjo 84 balsus, paskirstytus tarp trijų manualų ir pedalo. Per Pirmąjį pasaulinį karą kai kuriuos mažus vamzdžius rekvizavo Prūsijos kariuomenė ir išlydė. Tarpukariu instrumentas buvo labiausiai pakeistas. 1934-1935 m. Dancigo vargonų statytojas Jozefas Gėbelis (Joseph Goebel) išplėtė vargonus iki 4 manualų ir pagamino naują elektropneumatinę traukos lentą, įskaitant pučiamųjų skrynias. Jis panaudojo 51 balsą iš ankstesnių vargonų (kai kuriuos iš jų perdirbo ir papildė naujais vamzdžiais). Be to, jis sujungė didžiuosius vargonus su choro vargonais. Po rekonstrukcijos didžiuosius vargonus sudarė 82 balsai (+ 5 perduodami balsai). Per Antrąjį pasaulinį karą vargonai patyrė daugybę pažeidimų ir defektų. Pirmaisiais pokario metais vargonus remontavo Fryderykas Szwarcas iš Kartuzų, buvusios Josepho Goebelio dirbtuvės mokinys ir darbuotojas. Tai leido instrumentą iš dalies eksploatuoti. 1955 m. Waclawas Biernackis iš Krokuvos atliko tolesnį vargonų remontą.

Pietiniame transepto sparne esantys choro vargonai buvo pastatyti 1680 m. kaip 14 balsų instrumentas. Instrumentų gamintojas buvo Johannas Georgas Wulffas. 1758 m. Johannas Wilhelmas Wulffas instrumentą atnaujino ir išplėtė jo dispoziciją iki 18 balsų. Po to 1874 m. Karlas Šurichtas (Karl Schuricht) atliko nenurodytus atnaujinimo darbus. 1902 m. Berlyno brolių Oswaldo ir Paulo Dinse’ų firma rekonstravo vargonus, įvesdama pneumatinį veikimą ir sumažindama instrumento dispoziciją iki 14 balsų (2 manualai ir pedalas). Dirbdamas prie didžiųjų vargonų, 1934-1935 m. Josephas Goebelis įrengė naują elektrinės traukos plokštę ir prijungė instrumentą prie pagrindinės vargonų konsolės. 2003 m. istorinius choro vargonus pakeitė iš Vokietijos atgabenti Emanuelio Kemperio pagaminti šiuolaikiniai 17 balsų vargonai su mechanine grojimo trauka ir elektrine registrų trauka. Darbus atliko vargonų meistras Jerzy Kukla, šiuolaikinį instrumentą sumontavęs istorinių vargonų spintoje. Choro vargonai sujungti su didžiaisiais vargonais.