Kaip reikiant pasistiprinę pono Štralio restorane, ir susimokėję už sočius pietus po keletą rublių – dideli pinigai XX amžiaus pradžiai – kartu su poručiku ir feldfebeliu leidomės tolyn Jurgio prospektu, ketindami pasiekti naująjį Žvėryno tiltą. Smagiai papsėdami papirosų dūmus, kariūnai buvo gerai nusiteikę ir linkę primiršti tai, kad, rodos, dar vakar pliekė vienas į kitą pabūklų ugnimi, nuo kurios slėpė tik Pirmojo pasaulinio karo apkasai. Abudu smarkiai domino ateities reikalai, tad šįkart nutarėme ne apie dabartį – taigi, XX amžiaus pradžią – šnekėtis, o susitelkti į manuosius pasakojimus apie permainas, įvyksiančias prospekte XX amžiaus antrojoje pusėje.
Kainos Štralio restorane panašios, kaip ir Botanikos sode įsikūrusiame Šumano.
Išėję iš restorano, dirstelim į Žoržo viešbutį ir Didįjį teatrą: kariūnus maloniai nustebina, kad teatras čia veiks ir XXI amžiuje, tik ne „didysis”, o Mažasis.
Pasisaugodami atbildančios „konkės” vagono, darsyk atsigręžiam į „Žoržą”: jam lemta tapti „Vilniaus” viešbučiu, o vėliau būti išparceliuotam.
Rikiuojasi pasiturinčių pirklių belaukiantys vežikai prie „Žoržo” kaimyno – „Bristolio” viešbučio, o besikeikiantis šlavėjas šalina arklių „dovanėles”.
Kariškai pasitempęs, von Lendenas pasisveikina su prospekto viduriu sliūkinančiu tarnybos draugu, tikrinančiu, ar užeigos pakabino vokiškas iškabas.
Šimtas-kitas žingsnių, ir prieiname draudimo bendrovės „Žyznj” („Gyvybė”, rus.) pastatą, kuriam teks užleisti vietą įmantriam Lietkoopsąjungos dičkiui.
Neilgai trukę, atkulniuojame iki carinės administracijos „pasididžiavimo” – Teismų pastato priešais Lukiškių aikštę.
Kaizeriokai jau spėję virš pastato pasikabinti savąją vėliavą, o būsimųjų ir kitų kontorų ministerijų pastato vietoje tebepūpso nedidukai nameliai.
Prie Teismų pastato sustoję piliečiai gan įtariai nužvelgia keistą mūsiškę trijulę, o kariūnai kilsteli antakius, kai imu pasakoti jiems apie sovietmečiu šiuose rūmuose įsikūrusią represinę netikšų irštvą – KGB gaują, kelis dešimtmečius naikinusią lietuvius ir slopinusią menkiausią laisvės dvelksmą.
Paėjėjam šiek tiek giliau į aikštę, kad geriau apžvelgti pastatą, o ir pasinaudoti proga, kad turgaus diena kol kas neįsibėgėjus, ir grindinys dar švarus.
Bičiulių nuostabai nėra ribų, sužinojus, kad Marijos mergaičių gimnazijoje įsikurs konservatorija.
Vos spėjam pasisukioti niūrokoje Lukiškių aikštėje, ir jau ima rinktis prekeiviai, o kariūnai įtempę ausis klausosi manojo pasakojimo apie aikštėje stovėsiančio bolševikų stabo stovyklą, kurią taip skubėsime nukelti, kad pamėklei net koja nutrūks.
Mestelim žvilgsnį į aikštės pakrašty pūpsantį cirko pastatą, kuriame kaip tik vyksta pirmoji Vilniaus menų draugijos paroda.
Von Lendenas kaip mat užriečia ūsus, eidamas pro Pirklių namuose įsikūrusį kaizeriokų lazaretą.
Pakeliui link tilto, pasidairom į atmintinę lentą ant 39-ojo namo, baigto statyti 1911-ais.
Mums pasisekė: Žvėryno tiltą prieinam kaip tik jo atidarymo ceremonijos metu, tad pasidabinusių ponų ir ponių minia pasitinka mus 1907-ais.
Pasivaikščiojimą prospektu baigiame ties Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus” cerkve, įkurdinta prospekto prieigoje XX amžiaus pradžioje.
Iš kito Neries kranto dar pasidairome į aibę lentpjūvių bei fabrikėlių, prigludusių prospekto pabaigoje: XX ir XXI amžiuje čia iškils parlamento rūmai.
Įsikorę į stačiatikių šventovės bokštą, darsyk pasidairome į nueitą prospektu kelią, ir manieji virtualūs pakeleiviai tyliai nulinguoja savojon praeitin…
Pabuvoti XX amžiaus pradžios Vilniuje mums padėjo AIDŲ fotoarchyvas.
