Prieš tai jau rašyta apie visokius skraidančius aeroplanus ir Zeppelinus, tai šį kartą apie kitus skraiduolius, kurie taip pat pridarydavo ir pridaro daug žalos. Kažkada juokaudavau, kad naktį atskridęs uodas, tamsoje apsireiškia kaip koks kompozitorius, pranešdamas „O dabar mano naujausias kūrinys, kuris vadinasi „Bzzzzz Bzz Bzzz“.“
Pats savo kailiu esu patyręs, kai šaltą žiemą nusibeldęs į sodybą, pakūręs krosnį pažadindavau tuntus musių, kurios apsidžiaugusios gyva dvasia, puldavo širdingai sveikintis. O dar tie visokie uodai, kurie ne tik skleidžia garsus, bet dar ir bjaurokai kandžiojasi kaip kokie pragaro šunys.
Apie blusas ir uteles tai apskritai patylėsiu.
Bet būtent bet kurio karo metu, šitie šokliai, šliaužikai ir skraiduoliai gausiai besidaugindami bjauriai platindavo ligas. Aišku dėl to kildavo ir epidemijos.
Ne išimtis ir Pirmas pasaulinis karas. Tik tiek, kad būtent vokiečiai žiauriai kovėsi ne tik su rusais, bet ir su platinančiais ligas vabzdžiais.
O dabar perfrazuojant Pirmo pasaulinio karo tektus, pateikiu pasakojimą apie amžiną musių ir uodų „draugystę“ su žmonėmis.
Kad jau karas tai karas …. kur tik pažvelgsi visur pamatysi kariautojų gaujas; kur tik paklausysi, visur išgirsi apie karą kalbant. Karas buvo senų – senovėje, jis ir dabar tebėra.
Pastaruoju laiku vėl tapo gamtoje pastebėtas baisusis karas. Bet tame kare tik viena kariautojų pusė yra žmonės. Tiesą pasakius, tai visai ne naujas karas, bet dėl nepaprastų priemonių ir švelnaus kariavimo budo, jis tęsėsi nuo senų senovės ir tik pastaraisiais laikais virto, kur kas atkaklesniu.
Yra tai karas su didžiausiais, amžinais žmonijos ir aplamai viso sutvėrimo priešais—musėmis, blusomis ir utėlėmis.
Kadangi vasarai atėjus mus dažniausiai kankina musės, o kartais ir bluselės užsimano ištirti mūsų kraujo skonį, tai ir norėčiau gerbiamų skaitytojų dėmesį atkreipti į tuos mūsų priešininkus.
Pradėsiu nuo musių. Jos pasinaudojo savo landumu, begėdiškai, nei kviestos nei prašytos, įsibrovė į naminį ūkininko gyvenimą ir apsigyveno čia kaip įnamės. Greit susigyveno ir pradėjo dalintis su mumis ir butu, ir valgiu, ir guoliu visai dovanai, nesakydamos nei ačiū už visas gerybes. Tik kartais ar tai iš nuobodumo, ar iš pykčio pazirzia palubėje darydamos įvairius ratilus, kurie, žinoma, gali būti reikalingi nebent poetukams be paliovos čiulpiantiems pieštuvėlį, kad paskui „dainuoti“ apie „paukštelių čiulbėjimą“, „muselių zirzėjimą“.
Nežiūrint į tai, ar tai paprasta virtuvės muselė, ar iš aukštesnės sparvų giminės, jos visos turi vienodų privalumų, nes į visą jos žiūri per vienodus akinius, artai būtų Kunigaikštis, ar garsus artistas muzikas, ar lietuviškas šiupinys, ar pieno stiklinė, prie visų jos prislenka, visiems padeda praleisti laiką ir sugeba be jokio skirtumo kiekvienu pasinaudoti. Jos viską dalina į dvi rūšis: geriausioji rūšis tai valgomieji, o antra rūšis nevalgomieji daiktai.
Toks tai yra pozityvus musės apibudinimas. Tačiau yra ir negatyvus, turįs kur kas artimesnį sąryšį su mumis pačiais.
Nes nuo to laiko, kaip tik sutiko musė pirmąjį žmogų, tuojau paskelbė jam karą, kuris be pertraukos tęsiasi ligi šiol. Koliojame ir apkalbame muses, kad „visai nereikalingas Dievo sutvėrimas“, statome įvairius-įvairiausius sląstus, gaudome rankomis, tinkliukais; išrandame įvairių skystimų, popierėlių su parašais „Galas musėms“ ir t. t., bet viskas per niek: jos kaip kankino mus, taip ir ligi šiol tebekankina. Niekas negelbsti.
Sugebėjome Lietuvos miškuose išnaikinti lokius, barsukus, išvijome tolyn į šiaurę vilkų gaujas, bet musės pas mus vis dar tebevyrauja, stipriai laikosi užimtose vietose ir daryk žmogus ką nedaręs, bet jų neįstengėm išnaikinti bei išvyti į kurį nors vėją. Nuostabu, kad niekas joms nekenkia: visus naminius gyvulius tankiai aplanko įvairios epidemijos, kuriose daug jų nugaišta. Žmonės dreba prieš įvairias raupų, choleros, šiltinių epidemijas, o muselės ramiai jas pasitinka, nes joms nekenkia tokie „niekniekiai“, nėra joms žinoma nei neurastėnija, nei dantų skaudėjimas, nei nervų suirimas – sveikos kaip branduolėliai, o atkaklios bjaurybės, kaip Azijos rainiai. Sunku, … o labai sunku! iškrapštyti muses ar kur nors išvežti, kad jų nusikračius.
Žingeidumas nežemiškas, net žingeidesnė kaip senmergė, akiplėša kaip apdraudimo kontorų agentas; visur esanti ir namie, ir barščiuose, ir piene, ir laukuose, ir miškuose, vienu žodžiu, kur tik nueisi, ten sutiksi zirziančią ir atakuojančią mus iš visų pusių muselę. Miegi—musė įsirėžusi lenda tau į nosį, tai į ausį, neatstodama, kol neišbudina; rašai ar eiles, ar Kritiką, ar laiškelį savo širdužei ir čia prakeiktoji musė neduoda ramybės tūpdama tai ant rankos, tai ant veido tarytum stengiasi supykdyti; klausai koncerto—salėje tylu—tyliausia,— šoko muselė nuo sienos ir tiesiai zimbia į tave, nesusilaiko ir taukšt, papuola į ausį, užkaukdama savotišku tonu, nebesusilaikai, griebi už ausies, bet musės ir pėdos ataušo, nėra.
„Išspruko, kad ji kur galą gautų“, sumurmi už tokį jos nemandagų pasielgimą.
Žmogus yra pergalėtojas krokodilo, liūto, rainio, bet prieš musę turi nusileisti ir su gėda prisipažinti, jog, tame žygyje, tai visai bejėgis.
Tas baisusis karas tęsiasi tūkstančius metų, tačiau turi įvykti kova pakreipianti laimėjimą ar vienon ar kiton pusėn, nes jau per daug aišku, kad toliau taip negali būti. Ligi šiol tik vienui viena muselė kovojo prieš mus, o dabar jau pasikvietė talkon uteles, blusas, cholerą, tymus, šiltinės ir kitas „kvarabas“. Tokia tat sąjunga drąsiai stoja prieš mus. Musės kuo puikiausiai atlieka oro laivyno rolę epidemijų platinime. Vėjo greitumu ligų bacilas nuneša iš vienos šalies į kitą, kame mėto jas tarsi bombas, kurios plyšdamos užkrečia visą kraštą, atnešdamos baisių nuostolių. Kur nenušliaužia pėstininkių – utelių pulkai, kur nenustrakaluoja lengvoji bluselių „raitija“, ten lakūnė – muselė visai neužmatyta žaibo greitumu nuneša įvairių užkrečiamųjų ligų bacilų.
Trijulė santara musių – blusų – utelių pavirto smulkiomis susivienijusių baterijomis ir paskelbė mums žūtbūtinį karą; tai gi dabar mūsų pareiga stoti drąsiai su ją į kovą, ir tebūnie galas ar jai, ar mums.
Daktarai jau seniai patėmijo, kad baisios ligos, kuriomis daugiausia miršta žmonių, būtent: cholera, maras, rauplės, tymai ir kitos, yra atneštos į mūsų kraštą iš tolimų šalių, tų pačių musių, kurios ir dabar platina tas ligas.
Kuo ir kaip minta tokios daugybės musių? Dažnai nubudusi ryto melą visur esančioji muselė, zvimbia kur nors į sąšlavyną arba išeinamon [WC] vieton maisto paieškoti. Jai besitrinant po nešvarias vietas, dažnai užkrėstos kokios nors ligos bacilomis, žinoma, prie jos pūkuoto kūnelio prilimpa begalę daug tų mažulyčių ligos vabalėlių. Nubosta jai vienoje vietoje per dieną birbti. Sumano muselė aplankyti žmonių gyvenimus. Ir bežiūrint atsiduria ar virtuvėje, ar valgomajame kambaryje ir iš eilės pradeda po truputį ragauti įvairių valgių. Kartais per neatsargumą, o kartais galvutei apsvaigus, šmaukšt ir įlenda į kavą, į barščius arba taip į kokį valgį. Gerai jei atsargus žmogus, patėmijęs tą musės nelaimę, išpila laukan užkrėstą valgį, o jei nepatėmija, tai labai tankiai atsitinka, kad drauge su tuo valgiu praryja ir choleros bacilas, kurios nieko nelaukdamos pradeda savo darbą.
Epidemijų metu labiausia reik saugotis tokių valgių, kuriuose prigėrusi musė paskleidžia begalinę daugybę bacilų. Taigi, valgomuosius daiktus reik nuo musių labai stropiai saugoti. Tam tikslui esama įvairių tinklelių, stiklinių ir metalinių užvožalų ir dangtelių. Be to reik žinoti, kad musės nepakenčia kiaurapūčio [skersvėjo].
Taigi, kad apsigynus nuo tų priešų ir drauge nuo epidemiškų ligų, kuriomis dažniausiai mus užkrečia musės, reik visi namai kuo švariausiai laikyti, valgomuosius daiktus sudėti į spintas arba uždangstyti taip, kad muselės negalėtu jais naudotis. Kambarius kasdieną vėdinti ir valyti. Tokiu tat būdu išsigelbėsime nuo priešininko – musės, o drauge ir nuo epidemijų. Tai tiek apie muses.
1917 m. sausio 6 d. paskelbta, kad dar ir „uodo įkandimas pavojingas. Uodai įgildami žmogui, į jo kraują įleidžia dingio arba ir kitų limpamų ligų antkryčių. Drugiu žmonės serga dažniausia pelkėtuose kraštuose. Idant pavasaryje vėl kame iškiltų šita liga, dabar privalo kiekvienam rūpėti uodų naikinimas. Jie paprastai žiemavoja rūsiuose arba šiaip tamsiuose pašaliuose ant sienų arba ant lubų. Todėl kiekvienas savo trobose, paties labo dėlėi, privalo gerai peržiūrėti visas sienas ir uodus išnaikinti jiems ten dabar bemiegant žiemos miegu. Tatai galima gerai atlikti su žvake šviečiant palei sienas ir lubas ir čia pat žvakės liepsna idą sudeginant. Uodams naikinti dera ir nubaltinimas sienų bei lubų kalkėmis arba išbraukymas sausu šepečiu. Žiemą, žinia, uodai nuo šalčio esti sustingę, todėl tuomet jie lengviausiai galima išnaikinti.“
O vokiečių karinė ir civilinė Vilniaus miesto administracija, matydama epidemijų pavojų, 1918 m. liepos 18 d. surengė posėdį, kuriame dalyvavo Vilniaus sodžių ir miesto apskričių valdybos, šalies gydytojai, kunigai, mokytojai vyrai ir moterys bei felčeriai. Susirinkime dalyvavo daugiau per 170 žmonių. Nuspręsta, kad „reikia stengtis, kaip įmanant, naikinti musės ir visiškai pašalinti žmonių išmatas. Musės kruvinąją [dizenterija] išplatina šitokiu būdu: jos tupia ant išmatų susirgusių kruvinąja ir šiaip žmonių, kuriems yra tekę tos ligos antkryčių. Prie mūsių kojukių ir sparniukų prikimba išmatų su antkryčiais. Paskui musės nutupia kame nors ant valgomųjų daiktų žmonių gyvenimuose arba ant žmonių rankų ir veido. Tokiu būdu ligos antkryčiai tenka kitiems žmonėms.“
Po šio posėdžio Vilniaus miesto policijos viršininkas Kessler‘is išleido griežtą nutarimą, kad „sėkmingam naikinimui musių ir uodų apsisaugojimui nuo jų platinamų užkrečiamų ligų, reikia tuojau naikinti musių perimosios gūžtos, kol neatėjo šiltesnis metų laikas. Bet ir paskui, vasaros metu, reikia būtinai ir be paliovos su didžiu atsidėjimu naikinti musės ir uodai. Kad neužsitraukus sunkių pabaudų, visi namų savininkai ir jųjų pavaduotojai nuolat privalo laikyti švariai visos gatvės, pleciai, ūkiai, kiemai, namai ir išeinamosios vietos, išvežti iš miesto visos šiukšlės ir sąšlavynai, nors du kartu per savaitę valyti laiptai namuose ir šluotomis nuvalyti priemenių lubos ir sienos. Be to visos vandens griovelės kiemuose ir šalia namų aplaistyti kalkių vandeniu ir už trijų dienų prieš išvokiant išeinamąsias vietas, išmatas sumaišyti su kalkiniu vandeniu taip tirštai, kad 1 ketvirtainiui metrui išmatų būtų suvartojama 10 litrų kalkių vandens.“
Tai štai tokie reikalai apie kovą prieš muses ir uodus Vilniuje Pirmo pasaulinio karo metu. Nors ir kaip besistengė mūsų pirmtakai, bet kova dar nebaigta.
Iliustracijoje – „Ligoninė Vilniuje dabartinės Filharmonijos Didžiojoje salėje. 1915-1917 m.“.
Tyrimą remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal: Ateitis, 1916 m.; Wilnaer Zeitung, 1916 m.; Dabartis, 1917 m. ir 1918 m.
Daugiau įdomybių matyt bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais”, kurios jau prirašyta 438 puslapiai beveik be iliustracijų.
