Kaip lakoniškai apibūdinti Italijoje vyraujančią, o ir pačių italų mentalitete įsišaknijusią, tvarką? Turbūt, labiausiai tiktų žodis „neįsitempk”. Pavyzdžių tam gausu iš manojo bendravimo su bičiuliu Andrea ir jo bendradarbiais, bet šįsyk papasakosiu labiau gyvenimišką situaciją. Susiruošę kelionei į Milaną, iš anksto nusipirkome bilietus iš Bergamo oro uosto – būtent į jį atskrenda lėktuvas iš Vilniaus – į Milaną, nes reisas vėlyvas, Bergaman atskrendama šiek tiek iki vidurnakčio. Pažiūrėjome, kad tarp atskridimo laiko ir autobuso išvykimo bemaž valandos laiko tarpas, kurio turėtų iki soties pakakti, juolab autobusas išvyksta iš paties oro uosto. Ir smarkiai suklydome dėl itališko mentaliteto ypatumų. Atskridus lėktuvui, gerą pusvalandį visi sustoję jame laukėme, kol atvažiuos išlipimo trapas. Ankšta, tvanku, visi susirūpinę – irgi nusipirkę bilietus į Milanan vežančius autobusus, bet tiesiog priversti bukai laukti to „itališko” trapo. Galų gale atvažiuoja trapas, ir arčiau durų stovėję skuba juo išlipti. Tiesa, jokio autobuso dar nematyti, o oro uosto žiburiai mirguliuoja netoliese, gal už kokio kilometro, ar dar arčiau…
Galop atvažiuoja vienas autobusas, į kurį mikliai susigrūda dalis laukiančiųjų, mums tenka laukti kito, o laikas iki autobuso Milanan išvykimo sparčiai tirpsta. Atvažiuoja kitas autobusas, į kurį vos sutelpa visi laukiantieji. Iki autobuso Milanan dar lieka geros dešimt minučių, tad raminame save, kad spėsim – antai, oro uostas vos ne ranka pasiekiamas. Itališkas mentalitetas pasireiškia ir čia: tamsesnio gymio – turbūt ne italas – vairuotojas ramių ramiausiai stovi prie autobuso, nors po kurio laiko kartu skridę italai ima jį raginti smarkiai pakeltu tonu ir anaiptol ne draugiškai. Olimpinę ramybę išsaugantis vairuotojas jokiems įtikinėjimams nepasiduoda, ir tik po kurio laiko sėda prie vairo, tad autobusas neskubėdamas, dideliu lanku ima riedėti link oro uosto. Atvažiavus į jį, pora italų vairuotojui aiškiai žada dideles problemas jo tolesnėje profesinėje veikloje, bet jam tai aiškiai neįdomu. Vos ne bėgte, kartu su kitais atskridusiaisiais leidžiamės pagrindinio įėjimo oro uostan link, tikėdamiesi, kad mūsiškis autobusas kažin kokiu stebuklu bus neišvykęs. Ir viltis nemiršta paskutinė: išties, prie pat oro uosto įėjimo durų stovi mūsiškis autobusas, kuriame juodaodis vairuotojas ramiai tikrina atbėgusiųjų bilietus. Milanan išvykstame geru pusvalandžiu vėliau, nei turėtume, nes vairuotojas apdairiai ir supratingai laukia keleivių iš vėluojančių lėktuvų, trapų, autobusų ir pan. Į Milaną atriedame tokiu laiku, kad metro jau uždarytas, ir tenka samdytis taksi, nors laiku atvažiavę, neišlaidautume…
Išsinuomoto buto raktus randame prie žibinto stulpo prirakintoje dėžutėje, kurios kodą atsiuntė butą prižiūrintis pilietis. Naktinė nuotrauka būtų neišraiškinga, tad įamžinau tą auksinio raktelio skrynią kitąryt. Butas erdvus, langai žiūri kieman, tad galėtume ramiai išsimiegoti po itališkai „įdomios” kelionės, jei ne vienas niuansas – italai mėgsta pavakaroti su geru buteliu vyno kiekvienam, tad įkaušusieji ir jų keliamas ermyderis, skambiai aidintis uždarame kieme, nurimsta gerokai po vidurnakčio. Tai Italija, broliai ir sesės… Rūpinimosi ir pagarbos kitų teise nesivarginti dėl triukšmo čia nesurasi niekur, gal dėl pietietiško mentaliteto, gal dėl šimtamečių įpročių, bet tą patį patyrę ir Maltoje, smarkiai nesistebėjome ir pernelyg didelių lūkesčių neturėjome, nes Romos patirtis irgi neišblėsusi. Ryte skaniai papusryčiavę, metro leidomės link Milano pažibos – katedros, visų vadinamos „duomo”.
Uždarą kiemelį supančių namų gyventojams kaimynų ramybė nesmarkiai rūpi, tad savaitgaliais erzelis čia nurimsta gerokai po vidurnakčio.
Italai, kaip ir Maltos gyventojai bei kiti pietiečiai, yra pamaldūs, tad ir iki mūsų namo sekmadienį ataidi netoliese esančios bažnytėlės varpų gausmas.
Pakeliui link metro, kurio stotys išsidėstę šalia centran vedančios kelių juostų gatvės, atrandame seklų ir ne itin švarų kanalą, nusidriekusį link parko.
Šalia kanalo pūpso tiek senesnės statybos namai, tiek modernūs daugiabučiai, o šalia esančia krantine bėgioja sportuojantys, vedžiojami šunėkai.
Kanalas senai prašosi išvalymo, tik neatsiranda gerą talką sukviesiantis milanietis: čia seklu, apsiavei guminius batus, ir darbuokis.
Metro traukiniai Milane įdomūs: juose nėra atskirų vagonų, tad visą traukinį matai nuo vieno galo, iki kito.
Metro gali išvysti visą didmiesčio gyventojų tipažo įvairovę, nenustebsi išgirdęs smagiai grojančius muzikantus, po to, aišku, prašančius pinigėlių.
Išėjimai iš metro įrengti keliose vietose prie katedros aikštės, o į pačią katedrą dabar žiūrime, stovėdami nugara į „duomo” (katedros) muziejų.
Katedros aikštės kaimynystėje įsikūrę keli muziejai, nes minias turistų sutraukia garsioji Milano katedra – antai ji, kairiam nuotraukos kamputy.
Paminklas istoriniam veikėjui Vittorio Emanuele stiebiasi priešingam katedrai aikštės pakrašty. Beje, Milane nesistumdoma dėl istorinių monumentų.
Italijos miestuose yra daugybė geriamo vandens kolonėlių – taip bent šiek tiek kovojama su smarkiais karščiais – o ši įrengta netoliese katedros.
Dar tik rytas, ir atvykėlių katedros aikštėje nėra gausu, bet įdienojus jau bus sunku pereiti aikštę – tokios minios turistų čia susitelkia.
Šalia katedros aikštės driekiasi dalis Viktoro Emanuelio II vardu pavadinto prekybos pasažo pastatų, kuriuos jau esame lankę.
Neabejotina Milano dominantė ir pasaulinę šlovę pelnęs sakraliosios architektūros perliukas – garsioji katedra, kurią lankysime netrukus.
Trumpai pasidairykime katedros aikštėje, ir keliausim link Sforcos rūmų.
Iš katedros aikštės leidžiamės pėsčiųjų promenada link Sforcos rūmų, palikdami nuošaly Džulianui Asanžui palaikyti-išlaisvinti skirtą piketą.
Priėję erdvią kelių gatvių sankirtą-aikštę, grįžtelim atgalios į pėsčiųjų promenadą juosiančias prabangias parduotuves ir Milano katedrą.
Iš šios aikštės dairysimės kelio į Sforcos rūmus, kuriuose mūsų laukia kelios parodos, o ir pats rūmų kompleksas nusipelno atidaus dėmesio.
Pereiname gatvę, ir kitos pėsčiųjų promenados, apglėbtos parduotuvių ir kavinių, tolumoje jau matome raudonuojant aukštą Sforcos rūmų bokštą.
Pasivaikščiojimą Italijos madų, pramonės ir futbolo sostinėje – Milane – pratęsime netrukus, o šįkart mums talkino AIDŲ fotoarchyvas.
